Porą metų svarsčiau kaip reiktų (jei iš viso reikia) pasidalinti šiais giliai asmeniškais patyrimais. Ar turėčiau pradėti pristatydama savo skaitytojams Ajavaską (ispanų kalba ayahuasca, kečujų kalba ayawaska) – tradicinį šventų augalų vaistą, kurį vietinės Amazonės baseino kultūros naudoja nuo neatmenamų laikų? Ar vertėtų pasidalinti visomis detalėmis savęs gydymo kelio, atvedusio į tą tašką, kai atradau Ajavaską? Kaip būtų įmanoma išreikšti gilų žinojimą ir tikrumą to vidinio šauksmo, kviečiančio į šią patirtį? Kaip surasti žodžius ir papasakoti apie šį išgyvenimą, kai jis viršija visas kalbos ribas? Kaip perteikti įžvalgas, kurios man buvo atskleistos, kai jos vis dar mane moko ir veda kiekvieną dieną? Ar turėčiau pridėti perspėjimą, kad niekam nieko nepropaguoju ir nesiūlau, jei savastyje nėra intuityvaus pakvietimo ir pasiruošimo vidiniam darbui, sekančiam po šio galingo raginimo atsibusti? O jei būsiu siaubingai nesuprasta arba „per daug” atskleisiu apie save ir savo šešėlius? Iš viso ar tai yra kažkas ką galima ar įmanoma su kuo nors pasidalinti?
Ir vis dėlto, kažkas manyje negalėjo nurimti. Tai buvo tarsi visi žodžiai norėjo būti išleisti, nepaisyti visų tolesnių atsiprašinėjimų, redagavimo ar bandymo paaiškinti. Jaučiuosi kviečiama pasitikėti, jog tas, kuris turi rasti ryšį su mano žodžių prasme ras tai, ko ieško. Tuo tarpu aš būsiu žengusi žingsnelį įkvėpto veiksmo link ir leidusi per mane plaukti tam, kas yra autentiškai tikra man.
Tad nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi būtent taip, kaip ja pasidalinau su savo mama rytą po ceremonijos. Įrašiau mūsų pokalbį, žinodama kaip lengvai išsisklaido įspūdžiai. Grįžtu prie savo įrašytų žodžių ir dalinuosi mūsų mintimis.
Linkiu visiems mums klausytis ir pasitikėti savo vidiniu, mus vedančiu balsu.
Mama: Tai tu jau po, ar ne? Ar tau buvo bloga fiziškai? Naktį aš galvojau, kad numirsiu. Man buvo taip bloga visą naktį. Nežinau, ar čia kokios nors sinchronizacijos. Ar galiu tavęs paklausti – ar tave tas šamanas lydėjo į tą kelionę, ar tu pati ten kažkaip?
Asta: Aš pabandysiu kaip nors sutalpint į žodžius visą tą jausmą. Čia yra mano patirtis, nes buvo žmonių, kurie labai fainai praleido naktį, na, ten truputį buvo liūdna ir visa kita. Mano patirtis buvo tokia, kad – įsivaizduok – kaip viskas, kas yra įvykę šitoj Visatoj, viskas kas bet kada, bet kada, bet kada egzistavo, egzistuoja ir egzistuos pasirodo tau. Visi visi veidai, kurie yra egzistavę, kiekviena ląstelė, kuri suskilo į dvi, kiekvienas gyvūnas, kiekvienas augalas, kiekvienas medis, kiekviena spalva, kiekvienas atsikartojimas, kiekvienas raštas, kiekvienas fraktalas, kiekvienas garsas, kiekvienas kvapas, visa. Aš patekau į visa ko Šaltinį, aš supratau, kaip viskas atrodo būnant Šaltinyje, kaip atrodo viskas kažkokioj Dievo Sąmonėj, Aukščiausioj Įmanomoj Sąmonėj. Išnyko „aš”. Išnyko „aš”, bet išnyko taip siaubingai. Taip siaubingai. Kūnas visas ištirpsta. Jisai pradeda krist, jis pradeda sutrūkinėt, jis išbyra į atomus. Jis visiškai išsileidžia. Visai, visai, visai. Tu negali pasakyt sakinio. Tu negali pasakyt trijų žodžių, kartu sudėt juos vieną šalia kito. Tu pradedi sakyt „aš”, ir dingsta. „Aš” ir jis nuslysta. „Aš” ir jis pasidaro skystas. „Aš” – tu bandai save kažkaip apibrėžt, o jis tampa spalvom, ar kažkokiu veidu. Ir viskas vyksta tokiu milžinišku greičiu. Tokiu milžinišku greičiu.
Man labai daug grįžo iš gimdymo. Tai yra kaip gimdymas, tik dar trizilijardą kartų labiau. Dar. Dar. Dar ir dar. Ir viskas, už ko tu randi užsikabint, išnyksta.
Viskas prasidėjo labai taip įdomiai, su tokiu lengvumu. Aš nepaprastai aukštose vibracijose buvau. Viskas ten taip labai lėtai. Ta pradžia ceremonijos tai valandų valandas gulėjom ant kilimų, šnekėjomės su visais, tarsi nieko nevyksta, kažkas kažką pasipasakoja – tokia keista įdomi atmosfera. Ir paskui, kai jau prasideda, užsigesina šviesos. Iš pradžių duoda kitą tokį augalą, kuris ten praveria sąmonės vartus tam, kas turi ateit. Supratau tą istoriją apie Adomą ir Ievą, ir kodėl šis žinojimas yra uždraustas. Dėl to, kad jeigu tai išbandytų visi pasaulio žmonės, išbandytų visi pasaulio lyderiai, mes per vieną naktį išspręstumėm visiškai visas pasaulio problemas. Visiškai, visiškai.
Prasidėjo nuo to, kad išgeri tą pirmą gėrimą. Man skoniai nebuvo bjaurūs. Jie labai labai stiprūs, labai stiprūs, bet tokie kaip žemė. Šis augalas milijonus milijonus metų jau egzistuoja, tai nėra, kad jis neseniai atsirado. Niekas nežino, iš kur jis atėjo, jis egzistavo prieš dinozaurus. Tai yra džiunglėse gyvenanti liana, kuri kvėpavo, kai žmonijos dar nebuvo. Ir tiesiog kada tu tą augalą priimi, atsiveri viskam, ką jis žino, viskam, ką jis yra patyręs. Jis tave išskaido visą. Jis žino, ko tu nori, ir jo visiškai neapgausi.
Pradžioj prasidėjo viskas labai įdomiai. Tokie gražūs vaizdiniai, fraktalai, mirga, marga, toks įdomus jausmas. Ir aš atradau, kad kai aš kvėpuoju, ritmiškai per burną, kai aš tiktai pasimetu kažkur, aš grįžtu prie kvėpavimo. Ir supranti, kad vienintelis dalykas, kuris tave apibrėžia kaip egzistuojantį yra tai, kad tu kvėpuoji. Kvėpavimas yra gyvenimas, kvėpavimas yra gyvybė, kvėpavimas yra gyvumas. Visą laika ta frazė – „tai yra kas gyva, tai yra kas gyva”. Ir tarsi vis per tą iškvėpimą, aš sugrįžtu trumpam į save, vėl ir vėl ir vėl.
Paskui sekantis etapas – „ačiū, ačiū, ačiū, ačiū, aš pasitikiu tavim, aš pasitikiu tavim”. Kai tas augalas ateina, jaučiau, kad jam iš anksto turiu padėkoti, nes jis man duos tai, ko man reikia. Aš net nežinojau, ko man reikia. Aš buvau prisirašius klausimų, bet visi tie klausimai buvo sutrupinti į šipuliukus, viskas išaiškinta, viskas parodyta, viskas išreikšta. Ir toliau tas kvėpavimas, kvėpavimas, kvėpavimas. Aš laiko tarpų aišku dabar jau neatsimenu, bet buvo sekantis kvietimas gerti antrą kartą, nes ten gali per visą naktį kelis kartus gerti. Ir buvo pasakyta, kad jei viduj jauti stiprų „ne”, tai tada „ne”. Bet jeigu yra „gal”, tada yra „taip”. Jeigu nesi tikras, tada eik gerti dar kartą.
Ir jau tada aš vos ne prirėpliojau ir sugėriau. Yra TOKS ŽINOJIMAS, kad ten vyksta kažkas, kas turi įvykti. Sugėriau ir grįžtu atgal į savo erdvę. Ir prasideda. Staiga aš nebegaliu surasti savo kvėpavimo. Aš neberandu, kur yra „aš”. Dar prieš tai – nes šita dalis man prasidėjo prieš pat galą. Prieš šitą visą išgyvenau VISĄ. VISATOS. MEILĘ. Visą Visatos Meilę. Man į kiekvieną ląstelę, į kiekvieną DNR sruogelę buvo pripilti kriokliai, KRIOKLIAI Meilės. Pasakyta, kad tu – TU NESUVOKI – negali net suvokti, kaip mus myli. Kokie mes esam mylimi! Taip kaip tu mane labai myli, taip kaip aš myliu savo dukrą, tai yra… net nesimato tam vandenyne. Viskas, kiekvienas plaukutis, kiekvienas nagelis, kiekvienas įtrūkęs odos brūkšniukas, kiekvienas plaukas yra mylimas – nemoku, nemoku pasakyt, koks jausmas. Aš verkiau ir verkiau ir verkiau šitaip. Nes pylėsi ir pylėsi ir pylėsi ir pylėsi ir pylėsi kriokliai tokie, kad gali numirt iš Meilės, tiek jos. Mirti bus toks nuostabus dalykas, nes tu sugrįžti į ten ir tai yra toks nuostabus jausmas.
Nėra nieko, kas nemylima. Nėra nieko, kas bloga ar gera. Nėra nieko, kas bloga ar gera. Čia yra mūsų apibrėžimas. Viskas yra tiktai mirgėjimas dideliam žaidime, mirgėjimas didelėje Sąmonėje. Per savo akis pamačiau, ką ji mato. Abejoti kažkuo ar ten įsivaizduot, kad kažkas man atsitiks ar neatsitiks, ar aš susipažinsiu su žmogumi, su kuriuo turiu susipažint, tai yra taip kvaila. Viskas yra taip kvaila. Aš juokiausi iš savo kvailų minčių apie abejones, apie klausimus, kuriuos turiu ar apie išmintį, kurią galvoju, kad esu pasiekus. Nes kiekvieno iš mūsų perspektyva yra tokia mažytė.
Ir paskui po viso šito, aš tarsi jaučiu, tokia mintis viduj – „va, matai, kad ta patirtis su tuo augalu yra nuostabi, viskas yra tarsi kontroliuojama”. Vis grįždama prie savo „ačiū, ačiū”, prie to savo kvėpavimo. Jie visą laiką dainuoja tie šamanai, tokios užsuktos sutartinės, tokios užsuktos dainos, apie viską – ir apie Jėzų, ir apie „mūsų augalas”, ir „tu esi mūsų vaistai”, ir „tau ačiū”, ir „aš myliu savo trumparegystę”. Ir staiga supranti, ar aš pagalvojau apie trumparegystę iš pradžių, ar jisai toj dainoj iš pradžių padainavo? Ir „aš myliu savo odytę”, ir „aš myliu savo kojytes”, ir sukasi, sukasi, sukasi ištisai, viskas pasinėrę. Ir staiga, kada viskas pradeda rimt, kada jau ta energija slūgsta, balsas pasikeičia ir dainos lengvesnės, man pasidaro TAIP BLOGA. Bet taip kad… Staiga užeina milžiniškas noras vemti. Bet tai yra… užmiršk, kas tai yra vėmimas. Čia yra… čia yra kada iš tavęs ateina garsas, kaip Tu būtum Žemės dydžio rupūžė iš Amazonės. Tokie siaubingi kriokiantys garsai. Ir tu supranti staiga, kad tu visą gyvenimą apsiklijavai šūdais. Visą gyvenimą. Va ta Meilė, Tu esi ta Meilė.
Nes aš klausiau, „parodyk man, kaip aš atrodau pasiekus savo gyvenimo tikslą”. Ir man sako, „TU ČIA, TU ESI PASIEKUS VISKĄ, NĖRA DAUGIAU NIEKO. TU ESI TOBULA MEILĖ. VIENINTELIS TAVO DARBAS, VIENINTELIS TAVO DARBAS ČIA YRA BŪTI KANALU MEILEI. NIEKO NĖRA. NEI TIKSLŲ, NEI KARJEROS, NEI NIEKO DAUGIAU. VIENINTELIS TIKSLAS YRA ŠITĄ MEILĘ PRALEIST, KURI PER TAVE ATEINA. IR VISKAS.”
Ir kada tu supranti, kas tu esi – kad tu esi Meilė – staiga, grįžta prie to, kuo tu nesi. Kad viskas kas tu esi dabar, visus tuos susirinkęs gabaliukus, – ką apie mane pagalvos, jeigu aš kažką ten įdėsiu Instagram’e, ką pagalvojo močiutė, ką pagalvojo kunigas? – ateina žinojimas, kad tai yra toks šūdas. Toks mėšlas, kurį iš viso savęs turi išvemt, išvemt, išsimest, išsivalyt, išleist, viską viską viską išsimest, nes tai yra visiška iliuzija, visiškas absurdas, visiška bjaurastis. Kaip tu taip apsimetinėji, kad tu esi tai. Tu tai nesi, kaip tu taip stengiesi viską kontroliuot. Ir aš supratau kiek daug savo gyvenime gyvenu iš to „ką kiti pagalvos?”. Aš galvojau, kad aš negalvojau, ką apie mane pagalvos kiti. Bet iš tikrųjų kaip labai yra apsivėlęs visas tas, „ką pagalvos kiti”.
Ir staiga man ateina tokia mintis, „kaip čia dabar atrodo, jau visi žmonės…” – aišku, čia ta mintis nėra tokia tiesioginė, bet išlenda tarsi tokia gėda – „kas čia vyksta? visi jau nurimsta, dabar man pats baisiausias etapas. Aš čia kaip varlė kokia kriokiu.” Visi ten, vėmimo garsų ten tiek, kad žodžiais nenupasakojama. Bet tarsi staiga man prasideda. Ir aš nebesuprantu, kas darosi. Aš nesuprantu, kas darosi. Staiga tik tokia mintis, kad aš turiu judėt tualeto link. Ir aš nebežinau nei kur mano rankos, nei kur mano kojos, nei kur mano kūnas. Viskas aplinkui persivėlę iki tiek, kad viskas išnyksta. Ir aš pradedu ropot. Jaučiu tik, kad aš ropoju, bet aš nežinau, ar aš iš tikrųjų ropoju. Bet gal lyg ropoju. Ir aš per grindis keliauju tualeto link. Ir staiga aš prisimenu, kad jie sakė, jog jei bus labai negerai, kviestis į pagalbą. Jeigu bus labai negerai. Kažkaip bandau atsistoti tamsoj, nes ten viskas taip gana tamsu. Ir aš buvau išsiėmus kontaktus, bet ten tie kontaktai ne prie ko, ten net akių nebuvo. Ir aš staiga kažkokiu būdu, gal išrėkiu, bet nežinau nei kokiu garsu, ar aš ten rėkiau visą laiką, nes paskui visi taip ryte sako, „tau didelė naktis buvo”. Pradedu šaukt, „man reikia pagalbos, man reikia pagalbos, man reikia pagalbos”. Ir aš matau, kaip jisai ateina, tokiais byksniais tas šamanas priartėja. Ir jis su manim praleido, nežinau kiek ten, likusią naktį. Jis vis pas mane grįždavo. Jo balsas padėjo man grįžti, „Tu esi čia”. Tokia ramybė, kaip Pati Visata, iš Visatos Centro tau pasakytų, „Aš esu čia. Visa šita pasibaigs. Ir tu vėl gyvensi gyvenimą. Tu esi čia. Viskas yra gerai. Tau reikia šito. Jeigu nori, nestabdyk, jeigu nori vemt, jeigu nori į tualetą, nestabdyk.” Aš esu čia. Aš esu čia. Ir toks gaunasi… jo liečiu veidą, jį bučiuoju, jį glėbesčiuoju, jį prašau, „padėk man, padėk man”. Visom kalbom, kokias tiktai moku, ir anglų, ir lietuvių, ir lenkų. Ir tualete kažkas vyksta, aš nežinau ar aš vemiu, nes nežinau ar ten kažkas išeina ar neišeina. Bet aš nerealiai noriu vemt, aš nerealiai noriu į tualetą. Neįmanoma perteikt. Ir jis man sako, „tu pati gali nusimaut kelnes”. Bet jis mane paremia ir visą tą išbūna, mane apsikabinęs. Mama, kaip vandens aš norėjau. Aš taip norėjau. Aš galvojau, kad aš mirsiu, kaip aš norėjau vandens. Niekada nesu buvus taip ištroškus. Aš pyliausi vandenį ant savęs, ir geriau drebančiom rankom. Nežinau kiek puodukų jis man atnešė, ar kaip ten viskas atrodė.
Ir paskui kažkokiu būdu, nežinau kaip, grįžtu atgal į savo erdvę, jis mane paguldo, apsikabina. Aš dėkoju jam ir sakau, kad jis mane išgelbėjo. Ir tada prasideda sekantis etapas, kur aš nebegaliu grįžt. Aš negaliu grįžt dėl to, kad aš jaučiu, jog aš išprotėjau. Aš išprotėjau. Taip atrodo, kai esi išprotėjęs. Nes sukasi, sukasi, mintys sukasi, sukasi. Aš nesuprantu, aš negrįžtu. Ar mes grįšim namo? Ar mes negrįšim namo? Aš nežinau ar aš turiu dukterį. Kas yra duktė? Aš nežinau. Ką man reikia pasakyt? Čia yra mano pirštai. Kur aš esu? Mano pirštai. Vėmimas, ir vėl bloga, ir vėl. Kaip karuselė, nuo kurios tu negali nulipt. Ir žinai, kad tu jau numirei 50 kartų. Ir jis vis atėjo pas mane, patikrint. Ir visi jau tyla, ir visa muzika irgi, žmones beveik jau šnekasi švelniai, kaip ir juokaut pradeda. O aš vis dar tam tokiam… ir negaliu išeit. Ir negaliu grįžt. Ir jis visa laiką vis buvo šalia. Ir viskas pradeda slūgti. Ir kada ta ceremonija užsidaro, tas augalas – jo dvasia – išeina. Jis nėra nekontroliuojamas. Šamanas yra tas kuris, ne tai kad kontroliuoja, bet ta prasme jam pasako, kada pasibaigė viskas ir tą visą energiją uždaro.
Ir po truputį, po truputį, vis pradeda daugėt momentų, tokių staiga „Aš esu čia. Mano pirštų galiukai. Aš esu čia. Yra vandens atsigert.” Ir vėl grįžti į visą tą sukimąsi „Aš esu varlė”. Ir vėl. Ir toks pirmyn atgal, pirmyn atgal. Ir paskui tokia ekstazė vėl apima. Tokia ekstazė. Aš sėdžiu ir paėmus vieną savo plauką tarp pirštų ir toks jausmas, kad niekada savo gyvenime nesu mačius nieko gražesnio. Vieną plauką paėmus. Vieną plauką. Ir kad viskas gerai. Ir kad viskas tyla. Ir kad visi yra aplinkui, ir kad tas šamanas. Ir kad tai buvo tai, ko man reikėjo. Aš išgyvenau didžiausią, jeigu taip pasakytum, ne tai, kad gėdą, bet visą tą norą pasirodyt kažkokia prieš visą pasaulį, viskas buvo sutrupinta į trupinėlius. Neliko nieko. Aš išprotėjau vienai nakčiai. Visiškai. Paleidau viską viską, visas savo mintis, savo sąmonę, savo „imidžą”, visą „ką kiti galvoja ir ar aš čia jiems netrukdau”. Aš tik paskui ten jau ant grindų atsigulus, jiems visiems padėkojau už tą erdvę. Savo mintyse jiems padėkojau už tai, kad visi kiti dalyvavusieji ceremonijoje man leido išgyventi tą, ką turėjau išgyventi.
O dabar viskas taip… daug. Mano šuo taip garsiai kvėpuoja, pastebėjau, kai mes ėjom pasivaikščiot. Mano dukrytė tokia įdomi. Viskas taip… keista. Viskas taip jautru ir akyse, ir ausyse. Truputį vos vos galvą skaudėjo, dabar jau praėjo. Truputį pamiegojom. Grįžau ir, iš tikrųjų niekada taip rytais nebūna, mano duktė kartu su manim atsigulė ir dvi valandas užmigo šalia manęs, nes aš kitaip nebūčiau ištvėrus.
Mama: Čia labai įdomu. Juk visi sako, visi mokytojai, kad mes visi esam ne kūnas, kad mes esam Meilės Šaltinis, supranti? Tą šviesą, tą šaltinį davė mums Kūrėjas, kad mes kūrtumėm. Ir tas pats yra, galų gale, ir bažnyčioje, Jėzaus meilės širdis irgi yra kaip simbolis. Čia tai labai gražu. Tu gal nesiklausei Samadhi, tie trys filmai su Peter Marchand. Jisai irgi aiškina, kaip meditacijos forma galima nueiti į tą visą šaltinį, kur tu jau esi niekas. Ir jis sako, kai grįžinėji, svarbiausias klausimas yra – „ką tu paskui darysi su tuo, su kuo tu išėjai iš to šaltinio? ką tu paskui darysi? kaip viskas bus?” Labai įdomu.
Asta: Taip. Nežinau. Iš vienos pusės toks jausmas kaip, kad tarsi nieko nėra gyvenime įspūdingesnio negu išgyventi šitą būseną, bet ir kartu niekam nerekomenduotum. Jeigu jie patys viduj nejaučia to šaukimo, tai čia kaip rekomenduoti pagimdyti vaiką.
Mama: Daug kas nesuvokia, o ten maždaug pabandys, kaip ten. Mes tiek visi skirtingai suprantam tuos dalykus. Dauguma žmonių tai laiko, kad tai yra „narkotikas”, ir kad tai kvaila. Reikia būti pasiruošus viskam. Ir tai ne visiems. Ar dar kartą eitum?
Asta: Čia taip, kaip ir pagimdžius, sekantį kartą nesinori dar gimdyti iš karto. Sako, kad labai dar ilgai, kol susiguli tas, kiek išgyveni. Tai kaip ir dabar dar ne. Tuo metu, kai tai vyko, tai toks buvo jausmas „daugiau niekada”, vieno karto – per akis. Bet man labai įdomu buvo klausytis, pavyzdžiui, tų visų šamanų arba ten tų, kurie labai jau daug kartų tą darę, kad prie to nepriprantama. Dozių nereikia didint, jis visada veikia. Kad tai tampa kaip kokia kelione, kai kurie žmonės tai jaučia kaip savo pašaukimą tuo keliu sekti. Jiems tai yra kažkas, kur jie randa įkvėpimo, atsispyrimo dar ir dar atsiverti tai Meilei. Ne visiems taip per pirmą kartą atsilapatoja tos durys. Tai tarsi kaip ir toks kelias jų, jie tą augalą priima kaip mokytoją.
Mama: Jeigu visa tai patyrei, tai dabar pilnai suvoksi, ką reiškia Besąlygiška Meilė, kurią daug kas simuliuoja, bet mažai kas supranta.
Asta: Labai įdomių tokių pajautimų buvo ir dėl žmonių kai kurių atėję. Apie įvairius šeimos narius ir draugus.
Mama: Tai tu kažkokius fragmentus susirinkai apie kažką?
Asta: Tu kažkokį gali bandyt įsprausti klausimą, bet tas augalas duoda to, ko reikia. Skirtingose fazėse, vyksta labai skirtingi dalykai. Bet ir ta patirtis, kai tu tampi viskuo, tampi viskuo. Aš esu viskas ir tu, ir aš, ir tėtis.
Mama: Tai – Vienis. Mes šnekėdami vis išskiriam kūną, bet viskas yra energetiniam lygmeny. Viskas – ta pati energija.
Asta: Mamyte, labai juokingai, žinok, skamba tavo žodžiai. Labai juokingai skamba, ką tu sakai. Toks labai įdomus jausmas apima.
Mama: Tai tu dar vis tiek kelias dienas kažkaip bus taip.
Asta: Pavyzdžiui, dėl savo dukrytės. Paklausiau, kaip jai galiu būti geresne mama. Ir toks buvo kaip krioklys, kaip smūgis, ir vėl su ta visa Meilės – net ne fontanas ten – didysis sprogimas, iš kur prasideda Visata, maždaug tokia Meilė – kad „UŽTENKA. Užtenka. Tu esi tokia gera mama. Tu jai nieko daugiau negali duot negu ką duodi dabar. Ir viskas. Tu neieškok daugiau. Jau viskas. Jau padarei viską, ką turi tu padaryt. Ji jau yra savo kely, toliau ją mylėk ir viskas.” Jau jos ateitis man pasimatė. Kokia jinai laiminga, kokia jinai laisva, kokia ji save išreiškianti ateity, kokia kūrybinga, kaip jauna moteris.
Mama: Bet čia taip gražu viskas. Žinai, man taip kažkaip labai atrodo, kad šita energija yra nuo to pačios pradžios iki to, kuo mes esam tapę ir įsikūniję. Ir jinai visą laiką kažkaip įdomiai užbaiginėja tai, ką mes negalėjom padaryt. Pavyzdžiui, tu sakei, kad tu jauti, kai dar mažytė buvo, kad nenori jog tavo dukrytei būtų taip, kaip tau būdavo ar kažkas tau nepatikdavo. Supranti, tą visą energiją tu kažkaip patobulini per tą vaiką ir padarai, kaip tau kad būtų buvę. Arba ten, pavyzdžiui, būna ir fizinėj plotmėj, ten norėjo šokti, bet negalėjo ir dukrai leidžia visa tai. Ir aišku ta duktė persiima ir jai patinka, čia toks kaip pavyzdys. Iš to ir išeina, kad kiekviena kartai, kiekvieni tėvai visada iš aplinkos pagal galimybes atiduoda viską, kur jie negalėjo savęs realizuot, kas jiems buvo svarbu gyvenime. Ta prasme, kad viską paima iš tos aplinkos, ką geriausio. O šiaip gal apie mane ką nors pagalvojai?
Asta: Apie tave tai daug atėjo, „na, tu – sekanti” (t.y. patirti ceremoniją), maždaug tokia mintis. Ir paskui sekanti mintis „nesakyk jai, nesakyk jai”, nes to negali niekam parekomenduot. Toks keistas jausmas. Viskas išnyksta – mirties baimė, pensijos. Pamatai, kaip yra gera ten grįžti. Kad ten ir su kokia kate numirsi, ar vienas ar ne vienas, ar su pensija ar be pensijos, susirietęs kur vienas ant šaligatvio kur nors Nepale. Tai yra taip gera (mirti).
Mama: Įdomu. Aš asmeniškai kartais pajaučiu tai, ką tokie rimtesni tie mistikai, kad ir tas ten prieštaringai vertinamas Ošo sako, kad tas nušvitimas yra kaip dovana, sugrįžimas į šviesos Šaltinį. Bet svarbiausia, kad išnyksta visas tas dvilypumas, išmokti gyventi be to dvilypumo – ar gerai, ar blogai. Čia neturi taip būt, visą laiką turi būti liudininku, turi būti stebėtoju. Kaip tavo šeima reagavo, kaip tavo vyras?
Asta: Taip labai jisai su tokia tyla ir smalsumu leido išsišnekėt trupučiuką. Bet čia toks dalykas, kaip kad grįžti iš epinės kelionės, ir tiesiog netelpa į žodžius.
Tags: Ajavaska Ajavaskos ceremonija augalai vaistai gijimas gijimo kelias psichodelinis
