Ar tai švyti džiaugsmu?

 

Taigi… vyksta kažkas MILŽINIŠKO… Ir kai sakau MILŽINIŠKO, turiu omeny kažką kas viską drebina iki pat gelmių ir transfomuoja mano gyvenimą!.. Ar Jūs pasiruošę išgirsti, kas tai?.. Aš tvarkausi savo namus! „Ane? Na ir kas…”, girdžiu Jus sakant, „Gal seniai gyveni betvarkėje, taigi jau pats laikas!”. Bet leiskite man patikslinti – aš tvarkausi KonMari būdu! Jei jau esate apie jį girdėję, matau Jus žinančiai linksint galvomis, nes tikriausiai jau jį pritaikėte savo gyvenime, kaip ir milijonai kitų, susiruošusių ‘suorganizuoti pasaulį’. Jei nežinote, apie ką šneku, siūlau nedelsiant pulti prie Google ir YouTube. Nes tai, ką Jūs netrukus atrasite, yra ne ką prasčiau už magiją!

KonMari Metodas

KonMari arba Marie Kondo yra japonė konsultantė ir keturių knygų autorė. Jos knyga, kuri taip giliai įkvėpė mano revoliuciškąjį tvarkymąsi, vadinasi The Life-Changing Magic of Tidying Up – The Japanese Art of Decluttering and Organizing (anglų k. Gyvenimą Keičianti Tvarkymosi Magija – Japonų Susitvarkymo ir Organizavimo Menas). Nagi, jaučiu, kad yra labai svarbu paminėti, jog bendrai šnekant, nesu kažkokia daiktų kaupikė ar gyvenu suverstuose namuose, ypač po to, kai yra tekę kraustytis beveik 30 kartų gyvenime. Tvarkymasis KonMari būdu nėra šiaip koks šeštadienio popietės namų pavalymas ir išmetimas keleto nereikalingų daiktų. Čia kalba eina apie aukšto lygio magiją! Leiskite man trumpai pristatyti jos metodą – tačiau visų sultingų detalių rekomenduoju ieškoti jos knygoje.

Taigi, apie ką čia tiek triukšmo? Marie, autorė, kuri praleido visą savo gyvenimą nuo ankstyvo penkerių metų amžiaus žavėdamasi namų organizavimu ir tvarkymu, tikina, kad dramatiški pasikeitimai mūsų namuose gali baigtis vienodai dramatiškais pasikeitimais mūsų mąstyme ir gyvensenoje. O pagrindinė priežastis kodėl jos metodika yra tokia dramatiška yra tai, kad ji reikalauja peržiūrėti kiekvieną turimą daiktą. Kiekvieną. Turimą. Daiktą. Tvarkymasis KonMari būdu reiškia paimti atskirai į rankas kiekvieną rūbą, knygą, dokumentą, nuotrauką ir t.t. – vieną po vieno – ir paklausti savęs: „Ar tai švyti džiaugsmu?”. Tik tie daiktai, kurie iš tikrųjų paliečia mūsų širdis ir mums sukelia džiaugsmą, yra pasiliekami, o tuo tarpu visa kita yra išmetama.

Esmė yra tame, kad visi mus supantys daiktai neišvengiamai tampa apsiraizgę mūsų mintimis ir prisiminimais, ir tarsi įgyja savo gyvenimą. Net jei mes sąmoningai to ir nepastebime, buvimas apsuptu daiktais, kurie nuolat atspindi ne pozityvią energiją, reiškia, jog galų gale turėsime mažiau džiaugsmingą patirtį savo namuose. Iš tikrųjų tai autorė žengia dar vieną žingsnelį ir kalba apie daiktus taip, tarsi jie tikrai būtų gyvi. Ji kviečia skaitytoją kalbėtis su daiktais (net jei ir ne garsiai) ir įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis marškinėliai, prispausti visos krūvos juos ant viršaus slegiančių kitų marškinėlių (beje, tik dabar sužinojau, kad aš visą gyvenimą neteisingai lanksčiau marškinėlius!), arba pamąstyti apie jausmus kažkur užmesto, nenaudojamo ir užmiršto daikto. Taigi, daiktai turi būti atsargiai peržiūrėti tam, jog atsirinktumėme tik švytinčius džiaugsmu, laikomi ir saugomi su pagarba ir taip, kad išreikštumėme jiems mūsų padėką ir meilę. Juk, galų gale, jie yra čia tam, kad mums tarnaudami atneštų džiaugsmą, ir jei šio tikslo jie neatlieka, yra geriau juos paleisti.

Visas šis peržiūros ir išmetimo procesas turėtų būti atliktas kaip galima greičiau, geriausia rytais, kai mintys yra aiškios ir esame pailsėję. Taip pat jis turi vykti pagal teisingą kategorijų seką – pradedant nuo drabužių, tada peržiūrint knygas, dokumentus, įvairius kitus daiktus ir, pačiam gale, nuotraukas ir sentimentalius daiktus. Taip yra todėl, kad taip peržiūrimi daiktai mumyse sukels įvairias stiprias emocijas, ir pradėdami nuo daiktų, prie kurių esame mažiau prisirišę, paaštriname savo džiaugsmo pajautimo radarą.

Atsikratymas daiktais, anot Marie, nėra nei gėdingas, nei išlaidus, kadangi ne visi daiktai ateina į mūsų gyvenimus pasilikti juose iki pabaigos (mūsiškės ar jų). Kaip ir žmonės ateina ir išeina į mūsų gyvenimus, kai kurios knygos taip pat nebūtinai turi būti perskaitytos iki pabaigos (arba visai ne), ir gali būti, jog su kai kuriais daiktais išsiskirsime net jei jie ir dar gali būti naudingi. Šio išsivalymo esmė yra buvime sąmoningu ir dėkingu, pasakant „ačiū” kiekvienam daiktui už tai, kad atėjo į mūsų gyvenimą ir jį praturtino – tarsi tai būtų mažytė atsisveikinimo šventė ar ceremonija, išlydint juos į naują kelionę.

Mano tvarkymosi pasiekimai

Idealiu atveju, visas šis procesas turėtų būti atliktas vienu prisėdimu, bet sekantis geriausias variantas yra įveikti jį kaip galima greičiau. Man beliko peržiūrėti porą dėžių, pilnų nuotraukų ir laiškų, ir žinau, jog tai bus sentimentaliausia, tačiau reikalingiausia ir labiausiai išlaisvinanti dalis. Nevardinsiu visų nesuskaičiuojamų daiktų, su kuriais jau atsisveikinau padėkojusi, bet leiskite man paminėti kelis pačius įsimintiniausius:

• Suvenyrinis begemotas, padovanotas mano vienos mielos draugės, kuris nuolat man priminė tuos metus, kai ji labai sunkiai susirgo, ir paskui visada jausdavausi kalta, norėdama juo atsikratyti.
• Tas senas molinis driežas sulaužytomis kojomis, kuri padariau įkvėpta savo pirmosios kelionės į Barseloną, kartu su buvusiu vaikinu. Vis galvodavau, kad kai pasijausiu įkvėpta kūrybai, jį pataisysiu (slapčia pasąmonėje tikriausiai tikėdamasi, jog tai kažkaip pataisys tuos santykius). Nusprendžiau, kad jis nevertas mano kūrybinių sulčių. Čiau, drieže!
• Tas labai jaukus rudas apsivyniojamas megztinis, kuri pamačiusi visada pagalvodavau apie tą vasarą, kai išsiskyrė mano tėvai, pati sunkiai išgyvenau išsiskyrimą su buvusiu draugu ir disertacijos rašymo stresą, IR (!!!) numirė Michael’as Jackson’as.
• Krūva universitetinių užrašų ir šimtai straipsnių, kuriuos buvau pasiryžusi vieną dieną perskaityti vėl iš naujo… tiesiog šiaip, kad būčiau visa… išsimokslinus… Prabėgo 7 metai ir tai vis dar neįvyko. Ačiū, bet ne!
• Visi sudžiuvę flomasteriai ir tušinukai, kurie bent kiek erzino ir neleido pajausti rašymo malonumo.
• Mano kojinės jau nebėra įsitempę į bulves panašūs gumulai (tokie kaip, spėju, yra Jūsų!), o yra gražiai sulankstytos, KonMari būdu.
• Tie raudoni marškinėliai, kurie visada primindavo konfliktą, įvykusį tą dieną, kai juos pirkau Prahoje.
• Rinkinys kompaktinių diskų, pilnų neaiškių duomenų, kuriuos tikrai vieną dieną būčiau peržiūrėjusi… nagi, kai išeisiu į pensiją po kelių dešimtmečių ir labai labai nuobodžiausiu…
• Ir pirmą vietą laimi… mano vieninteliai deimantiniai auskarai! Tą dieną, kai prieš kelis metus juos gavau, maniau, kad dovanų dėžutėje slėpėsi sužadėtuvių žiedas!.. Besitvarkydama supratau, kad nepaisant jų monetinės vertės, jiems nebejaučiu jokių sentimentų. Be to, jų tikslas jau buvo išpildytas, nes sužadėtuvių žiedą galų gale gavau iš vyro, su kuriuo turėjome būti kartu!

 

Mintys pabaigai

Taigi, Marie yra teisi. Yra tokia akimirka šiame procese, kai kažkas staiga spragteli, įvyksta transformacija ir ateina žinojimas apie tai, kiek mažai tereikia buvimui tobulai laimingu. Sprendimas pasilikti tik tai, kas švyti džiaugsmu tarsi ištirpdo baimę apie kažko stokojimą ateityje ar praradimą puikių jau išgyventų prisiminimų. Pasilikimas tik to, kas atneša džiaugsmą pripildo tikrumu ir giliu žinojimu, jog džiaugsmas kažkaip išsiplėtė, net jei ir daiktų skaičius sumažėjo.

Šis procesas kažką pabudina. Jo metu jaučiausi tarsi būčiau meditacijos būsenoje – pakartotinai klausdavau savęs ar kiekvienas iš rankoje laikomų daiktų man švytėjo džiaugsmu, stabtelėdavau tai atpažinti ir pajausdavau dėkingumą, nepaisant to ar pasirinkdavau jį pasilikti ar paleisti. Tai buvo tarsi kvėpavimas – dabar pasilikti, paleisti, dabar pasilikti, paleisti. Atradau, kad neprisirišimo ir paleidimo praktika yra lengvesnė, negu aš maniau. Ir kad esmė yra praleisti akimirką pajaučiant nuoširdų dėkingumą kiekvienam daiktui už tai, jog buvo visų tų prisiminimų ir patirčių bendrininkai.

Galop, tai buvo lyg nuodugnus pratimas kruopščiam įžvalgumo suderinimui apie tai, kas švyti džiaugsmu ir jausti palaimingą dėkingumą už visą tai. Kuo daugiau kartojau tą klausimą, tuo labiau ėmiau suprasti, kad tai yra esminis klausimas, svarbus ne tik tvarkymuisi, bet visiškai viskam – santykiams, ieškant naujo darbo, renkantis sekantį užkandį, priimant sprendimus, ar netgi pagavus kokią nors savo įkyrią mintį. Besipraktikuodami tą klausimą visais atvejais, galime tapti labiau įžvalgiais džiaugsmo atpažinimui ir, tuo būdu, daugiau jo patirti savo gyvenime. Taigi… šiandien pat – ar tvarkydamiesi, ar ne – pabandykite vis savęs paklausti „Ar tai švyti džiaugsmu?” ir likite pastabūs magijai, kuri ims skleistis.

Tos gilios emocijos mano širdyje, kai išsiunčiu daiktus, atlikusius savo tikslą, emocijos panašios į tas, kurias jaučiame mokyklos baigimo ceremonijoje; tas jaudulys, kai pajaučiu likimo spragtelėjimą, kokiam nors daiktui radus, kur jis turi būti; ir, visų geriausia, tas šviežias, tyras oras, pripildantis kambarį jį sutvarkius – šie dalykai ir yra tai, kas paverčia įprastą dieną, be jokių ypatingų įvykių, tiek daug šviesesne.

Marie Kondo (KonMari)

Tags: dėkingumas KonMari mylėti tai kas yra sekti paskui džiaugsmą