Gimtis taip, kaip ją pažįstu aš – antrasis kartas

Praėjo šiek tiek laiko, bet man yra labai malonu grįžti vėl prie rašymo. Noriu Jums papasakoti vieną ne taip ir seniai įvykusią istoriją. Tai yra istorija apie tai, kaip gimė mūsų antroji dukrelė. Matote, aš labai tikiu – labai labai stipriai – kad gimties istorijomis reikia dalintis. Juk jos yra įspūdingos kūdikių ir mamų gimimo pradžios. Dalinuosi ne todėl, kad pasakyčiau, jog taip, kaip gimdžiau aš, yra geriausias būdas gimdyti. Juk kiekviena moteris turi savo idealaus gimdymo viziją. Dalinuosi paprasčiausiai tam, kad patvirtinčiau, jog kad ir koks Jums atrodytų idealus gimdymas, jis yra įmanomas, nes aš patyriau savąjį.

Moterys, kurios dar negimdė, galbūt atras šiek tiek padrąsinimo mano istorijoje, kad jų vidinis darbas ir vizija yra svarbūs, net jei ir nieko negarantuoja. Labai svarbūs. Aš tokį padrąsinimą atradau kitų moterų gimdymų istorijose.

Jau gimdžiusias moteris noriu paskatinti įkūnyti ir dalintis savo istorijomis, kokios jos bebūtų ir kokiu būdu Jums atrodo geriausia jomis dalintis. Net išgyvenusios tokias milžiniškas patirtis kaip gimdymai per daug moterų laiko savo istorijas giliai paslėpusios. Kai kurios nutyla dėl skausmingų jausmų, iš gėdos ar nusivylimo, jog gimdymas nepraėjo taip, kaip jos planavo. Kitos, kurios galėtų papasakoti pozityvesnes istorijas, yra nutildomos su „tau tiesiog pasisekė“ ir pasilieka istorijas sau, bijodamos girtis ar sunepatoginti drauges.

Visos gimdymo istorijos yra vienodai svarbios dėl to, kad jos mus gydo. Istorijos pilnos iššūkių ir sunkumų rezonuoja su tomis, kurios išgyveno kažką panašaus, ir galbūt netgi gali vesti į pokyčius sistemoje, priimančioje kūdikius į šį pasaulį. Lengvų ar net palaimingų gimdymų istorijos įkvėpia ir atskleidžia tai, kas yra įmanoma. Man visada be galo patiko istorija apie tai, kaip iki 1954-ųjų metų buvo tikėta, jog nubėgti mylią greičiau nei per 4 minutes yra virš žmogaus kūno galimybių ribų. Roger Bannister sulaužė šį rekordą su minimaliu pasiruošimu, kartu sulaužydamas ir šį vyravusį įsitikinimą. Vos po kelių dienų ir jo rekordas buvo viršytas kito bėgiko, kas tebevyksta ir lig šiol. Taigi dalinuosi savo istorija, giliai tikėdama ir žinodama, jog atėjo laikas paleisti bent jau dalį mūsų kolektyvinių įsitikinimų apie tai, kaip moterys gimdo.


Jaučiausi pasiryžusi. Buvo 2014-ųjų metų lapkritis, ir aš žinojau, kad ką tik atrastas filmas “Orgasmic Birth: The Best-Kept Secret”. (angl. k. Orgazminis Gimdymas: Geriausiai Išsaugota Paslaptis) man visiškai pakeis gyvenimą. Jį pažiūrėjusi, likau apstulbinta to, kaip jame buvo pristatomas gimdymas, nes nieko panašaus nebuvau mačiusi ar girdėjusi. Pasibaigus filmui, sėdėjau visiškai užtikrinta ir pasiryžusi, kad norėjau patirti „tai, ką ir jos“. Tuomet dar net nesilaukiau, bet žinojau, jog kai ateis mano laikas, norėjau pajausti gimtį pačiu labiausiai įgalinančiu būdu. Taip ir įvyko – mano pirmosios dukrelės gimimas kitais metais buvo labai intensyvi ir galinga patirtis, kurios kulminacijoje pati pagavau savo mažylę visiškai tamsaus dušo kabinoje savo namuose (dalinuosi šia istorija čia ir čia). Tuomet visiškai įsitikinau, jog kiekviena motina turi savo unikaliai šventą motinystės kelionę, ir kad aš buvau pasiruošus ir įgalinta sekti savąja.

2019-ųjų metų pradžioje sužinojau, jog laukiuosi mūsų antrojo vaikučio. Mūsų planas buvo daryti tai, kas puikiai pavyko pirmąjį kartą – ruoštis gimdymui namuose su ta pačia privačių pribuvėjų grupe. Buvo nuostabu tęsti susitikimus su šiomis gerai pažįstamomis moterimis, kurios tapo mūsų šeimos dalimi ir mano pirmojo gimdymo liudininkėmis. Kalbėjomės ir apie tai, kas būtų, jei joms nepavyktų atvažiuoti laiku, nes antri gimdymai dažnai būna trumpesni, o mes gyvename apie 40km atstumu nuo miesto centro. Jaučiausi visiškai rami, galvodama apie tai. Mano ideali vizija buvo pagimdyti savo namų komforte, visiškai laisvai ir niekam nestebint. Nėštumo metu neturėjau jokio noro ar poreikio palaikyti ryšio su kitais medicinos profesionalais, ir be galo džiaugiausi dėl to, kaip gerai ir laisvai jaučiausi.

Didžiausias pasikeitimas manyje antro nėštumo metu buvo tai, kad pagrindiniai žodžiai, kuriuos siejau su gimdymu savo mintyse buvo lengvumas ir malonumas. Žinojau, jog norėjau pagimdyti laisvai, vėl patirdama tą laukinę dvasią, tačiau dar paprasčiau, greičiau ir su daug akimirkų buvimo visiškoje tėkmėje. Dažnai įsivaizduodavau save gimdančią tamsoje, be jokių įsiterpimų, ir matydavau tą ekstatišką akimirką, kai pakeliu mažylę prie savo krūtinės. „Lengvumas, tėkmė, švelniai, maloniai, greitai, paprastai“ tapo tarsi mano nėštumo mantra, kurią sau primindavau kiekvieną kartą, pajautusi abejones.

Ruošdamasi pirmajam gimdymui labai daug skaičiau, tyrinėjau, mokiausi, dalyvavau įvairiuose kursuose, kad jausčiausi informuota, tad antrojo nėštumo metu to jau nebereikėjo. Vietoj to, tvirtai žinojau, kad gimtis yra tąsa to, kaip apskritai gyvename savo gyvenimą. Tad supratau jog tam, kad turėčiau tokią patirtį, kokios norėjau, reikėjo susikurti kuo daugiau lengvumo ir malonumo kiekvienoje dienoje.

Pirmieji Braxton-Hicks sąrėmiai man prasidėjo septintajame nėštumo mėnesyje, ir mėgdavau įsivaizduoti, kad šios švelnios bangos buvo tarsi labai ištęsta paties gimdymo pradžia. Kiekvieną kartą jas pajutusi, susikaupdavau į malonumą ir savo kvėpavimu jas tarsi palydėdavau. Malonumo potyriai, tiek mylintis su savo partneriu, tiek inicijuoti pačios, tapo svarbia mano pasiruošimo dalimi. Taip pat skyriau laiko kelioms masažo sesijoms su veidrodžiu tam, kad pajausčiau gilesnį ryšį su savo vagina ir dar daugiau atsipalaiduotų tos zonos, kurios liko jautrios po pirmojo gimdymo. Šalti dušai ir plaukiojimas lediniame kalnų upelyje buvo puikus dėmesio sukaupimo lavinimas, diskomfortą palengvinant kvėpavimu. Buvau visiškai atsidavus kasdieninei meditacijos ir dienoraščio rašymo praktikai, bei sąmoningam sulėtėjimui – tiek, kiek tai buvo įmanoma, bėgiojant paskui mūsų energingą trimetę. Atėjus paskutiniam mėnesiui, lėtai ėmiau ruošti vietą gimdymui, įskaitant ir gražų gimties altoriuką, kurį padėjo sukurti mano pirmagimė dukrytė. Tas kambarys tapo mažyte mano šventove, į kurią eidavau pabūti su manyje augančia mažyle. Visos šios praktikos nebuvo jokia garantija, kad gimdymas bus toks, kokio noriu, bet jaučiau, jog tai man padėjo susikaupti savo vizijai ir atsiduoti pačiam procesui, o ne galutiniam rezultatui.

Likus vos kelioms dienoms iki gimdymo, turėjau dar vieną pašėlusios nuostabos akimirką, klausydamasi tinklalaidės su Amber Hartnell („Orgasmic Birth“ filme rodomas jos ekstazės pilnas gimdymas, kurio metu ji patiria net keletą orgazmų). Tinklalaidėje ji dalinosi apie tai, kad skausmas yra tiesiog energija įstrigusi kūnuose, kurią galima išlaisvinti sąmoningu kvėpavimu ir nesipriešinimu, o kaip tik nėrimu į patį jo centrą. Mane tai be galo įkvėpė.

Praėjus savaitei po termino datos (mano pirmoji dukrytė, beje, gimė pirmą 43-čios nėštumo savaitės dieną), atsibudau žinodama, jog buvo likusios valandos iki susitikimo su mažyle. Ėmiau jausti sąrėmius – arba bangas, kaip aš jas vadinau – kas 10-15 minučių. Tą buvau pajautus ir porą dienų prieš tai, tačiau sąrėmiai pasibaigdavo. Šį kartą pojūčiai buvo kitokie. Susisiekiau su pribuvėjomis ir pasakiau, kaip jaučiuosi. Susitarėm, jog palaikysime ryšį dienos bėgyje. Jaučiausi labai jautri šviesai ir triukšmui, tad užtamsinome langus visame name ir tęsėm dieną toliau, tik lėtesniu ritmu.

Vienu metu mano vyras ėmė groti savo djembe būgnu, ir aš prisijungiau šokti ir dainuoti, jausdama bangų ritmą savo kūne. Skaniai, sočiai papietavome, ir pajaučiau kaip ritmas sulėtėjo. Pasitraukiau į savo gimdymo šventyklėlę, ir ilgai, lėtai save masažavau, jausdama ryšį su savo kūnu ir su vaikeliu. Orgazmas padėjo išsklaidyti visą įtampą iš kūno. Po šios puikios malonumo sesijos, užmigau. Kai atsibudau, jaučiau, kaip pilvas vis sustandėdavo, bet ne taip dažnai, kaip buvo ryte. Toliau tęsėme savo dieną.

Apie 21.30 skaitydama vakaro istorijas savo dukrytei, supratau, kad sąrėmiai ėmė reikalauti mano pilno dėmesio, nes darėsi vis intensyvesni ir dažnesni. Kadangi jau buvo vakaras, svarsčiau galimybę eiti miegoti, žinodama, jog ši pirmoji gimdymo stadija gali būti gana ilga. Nusprendžiau išsimaudyti vonioje. Man labai patinka naudoti EFT (Emotional Freedom Technique), kada jaučiu baimę ar diskomfortą, tad praleidau kelias minutes tapšnodama meridianų taškus, rekomenduojamus pagal šį metodą. Tada pasinėriau į šiltą vandenį ir į pojūčių ritmą savo kūne. Kiekvieno sąrėmio metu, sutelkdavau dėmesį tiksliai ten, kur pojūtis atrodė stipriausias ir giliai lėtai kvėpavau, įsivaizduodama kūną kaip erdvų kanalą ir su kiekvienu iškvėpimu išlydėdama per jį visą tai, ką jaučiau. Tarp sąrėmių buvo nenusakomos ramybės akimirkos, ir dėmesį perkeldavau į tai, kad kuo daugiau sugerti šį natūralų kūno hormonų kokteilį – lengvumas, malonumas, palengvėjimas, kartodama savo mantrą ir neleisdama mintims klaidžioti apie tai, kas dar laukia. Tiesiog būdama čia ir dabar, savo kūne. Ina May Gaskin – viena iš pasaulio žymiausių pribuvėjų – rašo apie tai, kad klitorio stimuliavimas gimdymo metu atsipalaidavimui pagerina kraujo apytaką vaginoje ir sumažina įplyšimų galimybę. Viso gimdymo metu ši praktika man labai padėjo sąmoningai susitelkti į kūno pojūčius tarp sąrėmių, pereiti nuo diskomforto į malonumą, ir dar labiau atsipalaiduoti. Visa patirtis buvo tarsi būčiau nešama vandenyno bangų. Imdavau jausti kaip artėja sąrėmis ir atsiduodavau jam, „nerdavau“ jo link, kvėpuodama ir įsivaizduodama kaip jis juda per mane iki pat jo viršūnės, tarsi užlūžtanti banga, o tada tarpuose dėmesį vėl perkeldavau į lengvumo ir malonumo pojūtį. Kylanti banga – palengvėjimo džiaugsmas. Po vieną bangą. Čia ir dabar.

Po maždaug valandos, nusileidau laiptais žemyn ir pasakiau vyrui, kad laikas pakviesti pribuvėjas (su jomis palaikėme kontaktą visą dieną). Nuėjau į savo gimdymo kambarį, kuris buvo vos vos apšviestas labai švelnia raudona lempele, žvakėmis, jame grojo raminanti muzika. Pojūčiai darėsi vis intesyvesni ir dažnesni, bet laikiausi to paties ritmo, sukaupdama ir perkeldama dėmesį nuo intensyvumo į malonumą taip, kaip ir vonioje. Jaučiausi taip, tarsi būčiau neaprėpiamo dydžio vandenyne su milžiniškomis bangomis tiek daug kartų didesnėmis negu aš, tačiau kol likdavau čia ir dabar su savo kvėpavimu, mane tiesiog nešė tolyn. Visiškas atsidavimas!

Lygiai kaip ir mano pirmojo gimdymo metu, nenorėjau būti liečiama, tad pasakiau savo vyrui, jog nereikėjo, kad ką nors darytų. Jis pasiliko kambaryje, tiesiog tyliai būdamas, susikaupęs ir ramus. Visiškai neturėjau poreikio, kad kas nors dar būtų šalia. Jaučiau tarsi atsiverčiau ir pakviesčiau mintyse visą įmanomą paramą ir palaikymą, kambarys man atrodė pilnas energijos ir stiprybės visų tų moterų, gimdžiusių prieš mane. Niekada anksčiau gyvenime nebuvau patyrusi tokio intensyvaus aiškumo, susikaupimo ir pasitikėjimo.

Su kiekviena banga judėjau taip, kaip reikėjo kūnui – vaikščiojau, atsiklaupdavau, atsiremdavau „ant keturių“, supausi ant jogos kamuolio, sėdėjau ant klozeto, ėjau nusišlapinti ar išsituštinti, gėriau vandenį. Pojūčiai vis intensyvėjo ir vienu metu pajaučiau poreikį atsigulti dviems sąrėmiams. Ir tada – štai jis – tas staigus noras, žinojimas, ĮSAKYMAS iš kūno vėl stotis ant kojų. Atpažinau šią fazę iš pirmo savo gimdymo, tai – intensyvus adrenalino srautas, drebėjimas kūne, nerimastingas pojūtis lyg suktumeisi ant karuselės, kuri negali būt sustabdyta. Pajaučiau paniką savo mintyse – „kiek dar viskas intensyvės?“, „kažkas turi sustabdyt tai!”, tuo pačiu metu suvokdama, kad niekas negali išgyventi šios patirties už mane. Paprašiau savo vyro, kad atneštų pipirmetės eterinio aliejaus, ir įsitryniau porą lašelių sau į smilkinius. Kvapas ir vėsinantis pojūtis davė mano protui naują susikaupimo tašką. Ėmiau klausytis savo pačios balso, kartojančio vis iš naujo savo mantrą, raminančius žodžius ir frazes, vesdama, duodama instrukcijas sau – „lengva ir malonu, esu rami, galiu tai padaryti, esu taip arti, esu čia, esu šiame kūne, viskas yra gerai.”

Ėmiau jausti spaudimą, panašų į norą tuštintis, ir atsisėdau ant klozeto dar vienam sąrėmiui, tada perėjau ant mūsų bidė. Nėštumo metu kartais duše paliesdavau gimdos kaklelį, tad dabar jaučiau, kaip jis buvo pasikeitęs, kiek prasiskleidęs, ir kaip arti buvo kūdikio galvelė. Jaučiau membraną, laikančią vaisiaus vandenis, kurie vis dar nebuvo nutekėję. Lygiai taip pat kaip įvyko ir mano pirmojo gimdymo metu, pajaučiau instinktyvų poreikį pirštų galiukais suspausti membraną ir pajaučiau kaip nubėgo vandenys. Įlipau į tą patį šiltą dušą, kuriame gimė mano pirmoji dukrelė – mano kūnas jau stumė mažylę lauk!

Mano lėtas susikaupęs kvėpavimas ir instrukcijų šnabždėjimai sau kito sąrėmio metu staiga pavirto į galingą urzgimą, o jam pasibaigus, į tvirtą balsą, aiškius, tikslius  nurodymus sau susikaupti, likti ramia, būti čia. Aš buvau taip arti! Galėjau jausti mažylės galvytę vis arčiau. Po trijų milžiniškų riaumojimų, kurie buvo tokie intensyvūs, bet kartu TOKIE GERI (kada gi dar gyvenime aš leidžiu sau užimti tiek daug erdvės savo balsu?!), mano vyras tyliai įslinko į tamsų vonios kambarį pasakyti man, kad atvyko pribuvėjos. Kaip ir buvom susitarę, jis paklausė, ar man reikia, jog kas nors ateitų būti su manimi. Aš atsakiau, kad J. gali įeiti (per mano pirmąjį gimdymą ji sėdėjo visiškoj tamsoj ant vonios kambario grindų šalia dušo kabinos, kai pagavau savo dukrelę).

Mano vyrui beišeinant, su kita banga pajaučiau pažįstamą galvytės „karūnavimosi“ jausmą – priminiau sau neskubėti, ir sąrėmis tarsi stabtelėjo akimirkai, tada vėl galingai ėmė judėti toliau iki kol – štai ji!!! – mažylės galvytė jau buvo mano rankose. Sekanti banga išnešė slidų saldžiai kvepiantį kūnelį – mano dukrytė jau buvo čia! Man apimtai džiaugsmo besikeliant ant kojų  (paskutinėmis gimdymo akimirkomis buvau atsiklaupusi ir atsirėmusi rankomis – duše buvau pasiruošusi porolono kilimėlį, nes būtent tokioj pačioj pozicijoj gimė mano pirma mažylė) ir išdidžiai šaukiant „Aš tai padariau, tai padariau! Ji jau čia”, įėjo pribuvėja. Atvykusi pas mus, ji užėjo į kitą vonią nusiplauti rankas, manydama, jog gimdymas dar tęsis kurį laiką.

Ta akimirka buvo tobula. Savo mintyse ją tiksliai buvau įsivaizdavus tiek daug kartų per visą nėštumą – tobulas, lengvas, švelnus gimdymas, pilnas malonumo, buvimo visai viena, pačiai priimti savo mažylę, nestebimai, netrukdomai, be jokio dėmesio blaškymo, ir be jokio reikalo kažką sekti ar tikrinti. Buvo 25 minutės po vidurnakčio. Taigi nuo tada kai įlipau į šiltą vonią visas gimdymas užtruko apie 2.5 val. – įskaitant mažiau nei 15 minučių, per kurias kūnas išstūmė mažylę.

Atsigulėm ant čiužinių ir pagalvių, paruoštų vidury kambario, sugerti šias pirmas auksines akimirkas drauge. Kambarys buvo beveik visai neapšviestas, kad mažytei būtų dar švelnesnis perėjimas į jos naująjį pasaulį. Ji užtruko šiek tiek laiko, ieškodama spenelio ir lėtai ėmė maitintis. Švytėjau iš laimės pasakodama ir perpasakodama įvairias gimdymo akimirkas, ir kartu visi laukėm placentos gimimo. Maitinimas krūtimi paskatino dar kelis sąrėmius, ir maždaug už pusvalandžio pribuvėjos priėmė placentą. Prieš gimdymą buvom aptarusios tai, jog kai kurios moterys naudoja šiltą, dar tebepulsuojančią, ką tik gimusią placentą kaip kompresą ant vulvos, ir aš labai norėjau tai pabandyti. Pojūtis buvo tiesiog dieviškas! Gydantis, raminantis malonumas. Palikome virkštelę nenukirptą apie dvi valandas, iki kol placenta buvo visiškai šalta. Tuo tarpu padarėme kelis placentos – gyvybės medžio – atspaudus ant popieriaus prisiminimui. Kaip ir po pirmojo gimdymo, pribuvėjos padarė man didelį vaisių glotnutį su mažu placentos gabalėliu (tokius glotnučius su placenta gėriau dar apie 10 dienų po gimdymo).

Nors ir jaučiausi taip puikiai po gimdymo, ir vos po poros dienų nebebuvo beveik jokio diskomforto kūne, praleidau labai daug laiko ilsėdamasi ir leisdama kūnui sugerti visą reikalingą energiją. Pirmąsias tris savaites praleidau beveik visas lovoje arba šalia jos, nes tikiu, jog ši pauzė yra be galo svarbi prieš pradedant ilgą motinystės kelionę su naujagimiu rankose.

Visa gimdymo patirtis buvo tokia švelni ir paprasta, tokia pilna lengvumo, malonumo, aiškumo ir atsidavimo akimirkų, taip tobulai susinchronizuota iki mažiausios detalės, būtent taip, kaip buvau įsivaizdavusi. Jaučiausi vedama kiekvieną akimirką, ir viskas atrodė per tikslu ir per daug pažįstama, kad tiesiog numoti ranka ir pasakyti, jog „man pasisekė“. Likau visiškai įsitikinus labiau negu bet kada, jog kiekvienas turim savo unikalią kelionę, ir kad ją galime įtakoti savo dėmesio sutelkimu bei sąmoningumu.

Tags:
0 Comments

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2022 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?