Meilės sodininkai – pokalbis su Foreli Kramarik

"If we experienced life through the eyes of a child, everything would be magical and extraordinary. Let our curiosity, adventure and wonder of life never end..."

„Jeigi mes patirtume gyvenimą per vaiko akis, viskas būtų magiška ir nepaprasta. Te mūsų smalsumas, nuotykiai ir gyvenimo nuostaba niekada nesibaigia…” Paveikslas „Nuostaba” nupieštas Foreli dukters Akianės, kai jai buvo 13 metų. (2008) © Copyright www.akiane.com

 

Foreli Kramarik-Blinstrubaitė – autorė, kalbėtoja, patarėja, edukologė, redaktorė, antropologijos mokslo tyrinėtoja, verslininkė, kultūros patarėja, kompozitorė ir penkių vaikų motina. Foreli veikla ir įžvalgomis slapčia žaviuosi jau kelis metus ir manau, kad be jos joks puslapis negali vadintis Pašėlusiai Nuostabiu! Mūsų video pokalbyje Foreli dalinasi savo mintimis apie motinystę, tėvų rolę, vaikų ugdymą ir talentų atpažinimą. Vandenynas, kelis kartus subangavęs sudrumstė video kokybę, bet žemiau galite rasti visą pokalbio tekstą. Taip pat daugiau informacijos apie Foreli – jos puslapyje.

Asta: Laba diena, Foreli. Esu be galo be galo laiminga, kad šiandien su manim sutikote pasišnekėti. Jau daug daug laiko seku Jūsų istoriją, Jūsų veiklą, ir be galo be galo džiaugiuosi, kad šiandien galite skirti kelias minutes šitam pokalbiui.

Foreli: Labas, Asta, labai malonu kalbėti su kažkuo iš Ispanijos, visai neseniai tenai buvau. Labai graži ji, Ispanija, ir aš suprantu, kodėl tu ten gyveni.

Asta: Ačiū, ačiū Jums labai. Gal sekanti kartą, kai lankysitės, ir susitiksim. Dabar norėjau trumpai pristatyti galbūt tiems, kurie ne taip artimai seka Jūsų veiklą kaip aš. Tai aš norėjau trumpai Jus pristatyti, ką rašo Jūsų puslapis Foreli Akademija – kad Jūs esate autorė, kalbėtoja, patarėja, pedagogė, redaktorė, antropologijos mokslų tyrėja, verslininkė, kultūros patarėja, kompozitorė ir penkių vaikų motina. Tai man paskutinis tas aprašymas darbo – penkių vaikų motina – atrodo tiesiog pašėlusiai nuostabus. Aš, kaip jau esu minėjus, turiu dukrytę 11 mėnesių ir išgirsti, kad kažkas gali turėti penkis vaikus ir sėkmingai siekti savo veiklos, ir turėti puikią karjerą – tai man yra tiesiog stebuklinga. Tad aš norėjau trumpai pasmalsauti, ką veikia šiuo metu Jūsų penki vaikai? Kuo jie užsiėmę?

Na, visų veiklos yra labai labai skirtingos, kadangi mano vaikų amžius labai skirtingas. Tarp jų – nuo 9 metų iki 26 metų, ir visi užsiėmę. Vyriausiasis – jis keliauja ir dabar persiorientuoja į kitą, internetinę veiklą. Jisai – kompiuteristas ir dirba su kompiuterių lingvistika. Antrasis mano sūnus yra buvęs kulinaras, bet jisai irgi dabar persiorientuoja ir dirba su mumis, mūsų dailės galerijoje. Bet jo didelis susidomėjimas yra istorija, filmai, jis nori būti režisieriumi ir jis, žodžiu, eina ta linkme, link režisūros. Bet jis yra susidomėjęs daug dalykų. Mano trečiasis vaikas, mergaitė Akiane, jinai yra dailėje. Jinai kažkaip šiek tiek nuo poezijos pasitraukė ir dabar vietoj poezijos jinai į filmų režisūrą eina. Ją labai domina režisūra, fotografija, ir yra dailininkė. Labai jinai intensyviai darbuojasi, keliauja, filmuoja, fotografuoja. Dabar mes pagaliau sugrįžom po ilgų kelionių pasaulinių, dabar daug yra ramiau, turi savo studiją, ir gali ilgiau dirbti. Ilia – jam dabar penkiolika metų. Nors ir jisai žinomas daugiau pagal tai, kas jo visiškai nedomina – filosofija. Jisai – tas žmogus, aš užregistravau, ką jis kalbėjo ir apie trisdešimt knygų buvo išspausdintų, dabar mes jau baigėm redakcinį darbą. Jisai daugiau žinomas iš tos pusės, nors jį domina joga, istorija, keramika. Jis – toks ramus mano vaikas ir daugiau toks mąslus, labai mielas mano širdies vaikas, mes labai artimi. Jauniausiasis, Aurelius – jį domina viskas, kas susiję su architektūra. Viskas, kas susirišę su keramika, su moliu, su menu, su popieriaus menu, kaip origami. Jis – toks širdies irgi berniukas. Meilės, draugystės – gal pagrindiniai tokie mano jauniausių vaikų pašaukimai būti su žmonėmis. Tikrai labai mieli žmonės. Atsiprašau, kad aš taip išsiplėčiau, reikėjo sutrumpinti.

Asta: Ačiū, ačiū tikrai labai labai įdomu, tiesiog norėjau daugiau  sužinoti, kokios juos sritys domina. Foreli, aš skaičiau, kad visi penki Jūsų vaikučiai gimė namuose ir kad gana anksti visi pradėjo vystytis, vaikščioti, rėplioti. Man labai tas laikotarpis, šitie primieji gyvenimo metai kūdikių, yra labai įdomus, nes, aišku, tai ir mano dukros etapas dabartinis. Man be galo būtų įdomu, kaip Jūs priėjote prie viso to pirmųjų metų etapo kūdikių gyvenime. Koks buvo Jūsų požiūris, kokie ritualai su savo kūdikiais? Kaip Jūs į juos žiūrėjote ir kokie faktoriai padėjo jiems taip gražiai vystytis?

Foreli: Aš manau, kad vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos iki šiol kartočiau ir kai bus anūkai daryčiau tą patį, nepakeisčiau, ką aš dariau – aš nesiskyriau su savo kūdikiais. Visą laiką buvau kartu, net jeigu reikėjo dirbti kurį laiką, nes reikėjo, nes nebuvo visiškai pinigų. Aš visą laiką buvau su jais prikabinta. Kažkaip suradau vietos ir laiko būti kartu su jais ir aš niekada nesiskirdavau. Ir aš mokydavau juos nuo pat mažumės. Net kai jie būdavo kūdikiai šešių mėnesių, aš mokydavau surinkti žaisliukus. Aš įjungiau juos į savo veiklą, net kai jie šliaužiodavo. Ir labai stengiausi mokinti juos kalbas. Kai mokindavau juos kalbas, labai lėtai aiškiai su jais kalbėdavau, neskubėdama. Nuo pat mažumės man jie padėjo visoje namų ruošoje. Ir aš juos išmokiau ne tai, kad štai aš juos mokau, jie nežinodami norėdavo man padėti ir, taip prisidėdami, mes visi kartu tą darėme. Jie greitai augo. Kaip žinote, labai greitai auga vaikai. Bet jau vienuolikos dvylikos mėnesių mano vaikai šluodavo, plaudavo indus, darydavo valgyti. Tai aš daug daug užsiimdavau tuo. Kad ir jiems buvo smagu ir aš norėdavau, kad jie susitiktų su kitais vaikais. Tas socialinis dalykas irgi labai svarbus. Kiekvieną dieną vaikui būtinai reikia matyt kitus vaikus ir aš manau, kad tie vaikai, kurie daugiau to matę, daugiau dvasiškai, psichologiškai vystosi. Tai vienas iš veiksnių, kuris man padėjo, kurį aš pritaikiau. Ir žinoma, miegoti visą laiką su jais. Gerą maistą organišką ekologišką, stengtis visokius eksperimentus daryt, bet kol tu sužinai, kaip maitinti vaiką, prireikia visokių žinių ir laiko. Bet as manau, kad [yra svarbu] tas stengimasis ir stengimasis kuo natūraliau auginti ir nesiklausymas per daug kitų patarimų. Nes vienu momentu, jau vėliau, kai aš atsijungiau nuo to instinktinio motinystės būdo ir pradėjau klausytis kaip ir ką, va būtent tie keli metai ir pražudė mane kaip motiną trumpam. Bet aš vėl turėjau atsipeikėti. Nereikia klausyti. Reikia paimti keletą idėjų, bet reikia prisiminti, kad mes [galim] instinktyviai. Mes kaip sodininkai, žinai, tu dirbi su saule, su vėju ir jie – nenumatomi.

Taigi ir mūsų vaikai yra nenumatomi, ir mes esam kaip sodininkai. Tai va būtent tas nepakartojamas pašėlęs gyvenimas ir meile tokiam gyvenimui, kad tu nieko nežinai, kaip bus iš ryto ir visi iššūkiai, ir yra stebuklas.

Ir galbūt man tai ir tiko. Dabar aš turiu ožkas, vištas, irgi – tu nežinai, kas kiekvieną dieną bus, kas kiek išperės, kas ten numirs tam tavo ūkelyje, tu nežinai, kas susirgs. Ir reikia būtent galvoti, galvoti pastoviai taip, kaip sodininkas, kaip ūkininkas ir mes kaip mamos. Nes mes nieko nežinom, kas bus. Kiekviena diena yra stebuklas ir kiekviena diena yra nuostabi pamoka.

Asta: Labai gražus tas žodis, kad Jūs vaikus apibūdinate kaip sodą, kad, žodžiu, auga patys. Kaip sakytumėt, tai kokia tada yra tėvų rolė? Ką tėvai turi daryti su vaikais? Nes yra visokių mokyklų – kad reikia disciplinuoti, auginti, išmokinti, kaip elgtis prie stalo ir visaip kitaip. Žodžiu, labai daug tėvystės mokyklų ir idėjų apie tai, ką mes turėtumėm su vaikais daryti. Tai kaip Jūs įsivaizduojate, koks yra mūsų, tėvų, pagrindinis darbas ar užduotis?

Foreli: Pagrindinis darbas yra, kad vaikai matytų, kad mes kaip tėvai padedam kitiems, kitoms šeimoms. Aš dar kartą pakartosiu, gal tai keistai nuskambės, bet ne tik, kad mes esame geri ir teigiami su savo vaikais ir suteikiam jiems džiaugsmingą gyvenimą. Bet jeigu vaikai nematys, kad mes kažkam kitam, ne iš mūsų šeimos darom džiaugsmą, jie bus egoistai. Ir kaip nekeista, taip yra. Vadinasi tą reikia balansuoti ir tai, kad mes šeimoje esame labai geri, draugiški, bet to neužtenka, pasirodo. Jeigu mes tikrai norime juos išaugint tokiais nuostabiais, draugiškais žmonėmis, mums reikia daugiau [stengtis], kad jie matytų, kad mes susijungiam su kitom šeimom. Tai tas yra labai labai svarbu. Tai gal čia vienas iš pagrindinių dalykų.

O antrasis yra būti labai teigiamiems. Reikia pergalvoti kiekvieną žodį, nes kiekvienas žodis yra užprogramavimas, neurolingvistinis užprogramavimas visam gyvenimui ir reikia gerai apgalvot, ar iš viso reikia mums kalbėti. Kartais mes galime visą valandą, dvi valandas tik džiaugtis. Tik apsikabinti ar galbūt klausytis vaikučio ir tik karts nuo karto pasakyti ką nors. Nebūtinai reikia kalbėti. Aš manau, kad mes per daug dažnai kalbam su vaikais, per daug nurodinėjam, per daug juos mokiname. Ir per mažai patys juos įjungiame į savo veiklą. Pavyzdžiui, būtų nuostabu, kad jie matytų, ką mes veikiam ir duoti jų mažoms rankelėms kažką tai daryti. Jeigu jūs – siuvėja, tai būtų gerai, kad ir vaikai kažką tokio turėtų panašaus, kad galėtų prisijungti prie jūsų veiklos. Tėveliai taip pat. Juos reikia paimti, kūdikius, į tėvelių darbovietę pamatyti kaip jie dirba. Vietoj to, kad sedėti namuose. Na, traukime, pas tėvelį į darbą pažiūrėti, kaip jis dirba. Jeigu kokius du kartus per savaitę šitaip nuvažiuosi, tas santykis su tėveliu žymiai pagerės. Jie bus labai artimi. Žodžiu, to labai reikia, vienas iš pagrindinių dalykų.

O visa kita tai, žinoma, nebausti, nebarti, nepermokinti. Vaikai natūraliai išmoks ir bus tokie, kokie jie turi būti, kokia jų yra epigenetinė sandara. Nes eina viskas ne tik iš mūsų, bet ir iš mūsų protėvių. Charakteriai iš senelių, iš tetų, dažniausiai. Tie išsišakojimai, mes paskui žiūrim – aha, koks įdomus charakteris, visas morfas iš kokių penkių tetų ar dėdžių. Ir tu tą matai jau vėliau.  Ir mes negalime numatyti, kas bus. Bet ką mes galime numatyti yra tai, kad mes turim būti ramūs, pasiruošę bet kam, ir nemanyti, kad mes galime pakeisti vaiko būvį ir sielą. Leisti jiems skleistis.

Ir jeigu tu, kaip sodininkas, augini obelį, tai nesitikėti kriaušių iš obels, ar vyšnių. Bet mūsų situacija yra šiek tiek sudėtingesne. Mes iš viso nežinom, ar ten obelis, ar kriaušė, ar slyva, ar vyšnia, ar braškė. Mes nežinom, iš viso kokios sąlygos – jiems reikia krušos ar lietaus, ar daugiau saulės. Mes visiškai nežinom. Tai mūsų situacija daug yra sudėtingesnė, dėl to mūsų pirmoji misija yra būti tyrinėtojais. Tyliais, ramiais tyrinėtojais. Ir žiurėti, ir mąstyti, kas tinka. Ar tikrai reikia daugiau saulės mūsų vaikučiui, ar daugiau lietaus, ar daugiau dirvos, ar daugiau pokalbių.

Kitiems augalams reikia daugiau kalbėtis. Tas pats ir su vaikučiu. Vieni mėgsta būti priglaudžiami, kiti nemėgsta. Neduok, Dieve, juos tenais pradėsite gniaužyti, jie pradės verkti. Tai vat stebėti ir jausti, ir į intuiciją atsiremti būtent tuo. Ir aš manau, kad čia pagrindiniai tokie dalykai.

Asta: O kaip Jūs priėjote prie tos minties, kad mokyti namuose savo vaikučius? Kaip šovė tokia ideja?

Foreli: Ši idėja cirkuliavo jau pasaulyje, čia aš nesu vienintelė, kuri pradėjo, nors aš Lietuvoje viena buvau tokių pradininkių, nes aš pati mokinausi namuose. Nes po avarijos aš negalėjau per daug dalyvauti mokyklos veikloje ir aš užsiėmiau studijuoti, ir persistudijavau, ir persimokiau. Žodžiu, aš žinojau, kad labai galima greit pasiekti. Bet čia ne visiem. Ir ne visiem vaikam tinka namų mokykla. Kai aš stebėjau savo vaikus, ne visiem tiko namų mokykla. Dėl to aš jiems parodžiau kitus kelius. Jie pabandė kitus kelius, privačią mokyklą, po to vietinę viešą mokyklą. Jiems nelabai patiko ir tai. Po to mes stengėmės sukurti savo sistemą, kas būtų jiems geriau. Ir po to aš atradau tai, kas buvo geriau mūsų vaikams. Kiekvienas atrado tą, kuo jie norėjo užsiimti, koks jų pašaukimas ir profesija, ir jie daugiau koncentravosi tose srityse. Aš nenorėjau būti mokytoja. Aš daugiau norėjau būti kaip palydovė, kaip patarėja, kaip mokyklos direktorė – ateina, peržiūri, ar visi sveiki, ar nėra gaisro, ar išvėdintos patalpos, maždaug taip. Bet direktoriai nesėdi ir nemokina. Aš nesu mokytoja, aš esu daugiau patarėja, draugė, bičiulė. Ir aš noriu, kad vaikai kažką išmoktų, tai tiesa. Nes jeigu visiškai vaikus paleisti, ne visi vaikai turi tą tramdį, jie gali daryti daug pokštų, kur nelabai sveika šeimai.  Tai vat būtent būti prižiurėtoja, patarėja.

Asta: Kaip tad atrodo mokymasis namuose? Ar kažokią naudojate specialią medžiagą, ar yra kažkokie nors specialūs dienos ritualai? Ar su vienais vaikais reikėjo truputį daugiau užsiimti ir truputėlį galbūt padėti, ar kiti vaikai tiesiog patys mokosi? Nežinantiems, kaip tai atrodo.

Foreli: Kiekvienas vaikas yra visiškai skirtingas. Mano atveju, jie buvo visiškai skirtingi. Tie vaikai, kurie daugiau jau matę mane kaip mokytoją, aš galėjau daugiau ir įvertinti. Tame ryšyje tarp Ilia ir Akianės yra matomas skirtumas todėl, kad jie sutiko dalyvauti mano sistemoje. Tai aš galėjau daugiau perteikti žinių, daugiau tarpusavio mūsų mokytojo-studento arba daugiau tarpininkavimo [ryšys] ir matosi. Ir ne visi vaikai gali priimti savo mamą ar tėvą, ar senelį, reikia ieškoti. Ir ne visą laiką man gavosi. Pavyzdžiui, mano jauniausiasis sūnus – aš esu labai labai artima dvasiškai. Mes visada apsikabinę esame, bet aš jam negaliu nė vienos knygos perskaityti ar pasakos pasakoti, aš jam esu ne autoritetas iš tos pusės. Aš esu iš meilės autoritetas, aš esu kaip senelė jam daugiau. Bet tas santykis mamos, kaip mokytojos, jam yra visiškai svetimas. Tai reikia jausti. Aš stengiausi pažiūrėti, gal ką galima perteikti daugiau. Aš žiūrėjau, ką aš galiu jam paduoti ir perteikti kokias žinias. Ir tiktai labai mažytėse vietose aš galėjau būti autoritetas toje vietoje. Tai reikia labai stebėti. (…) Aš manau, kad mes individualiai turim žiurėti į kiekvieną vaiką.

Asta: Kaip Jūs manote, kokia yra dabartinės mokyklos rolė? Ar tai vis dėl to veikia kai kuriems vaikams, ar tai yra kažkas ką labai stipriai galbūt reikėtų keisti? Ką Jūs manote apie tradicinę mokyklą?

Foreli: Aš trisdešimt šalių buvau ir stebėjau visas mokyklas, kurios yra civilizuotuose pasauliuose ir aš galiu pasakyti, kad labai panaši situacija visur. Jinai yra ta pati sistema, kuri kažkada veikė, kažkada kada jie norėjo tą padaryti sistemą, paruošimą mūsų darbui. Kad mes kuo trumpiau [susikauptumėm] dėl to ir 45 minutės ir yra, kad tiktai išsijungti, kad mums neleido susikoncentruoti ir giliai giliai pažinti kažko tai. Tada buvo sistema, tiktai truputį pasižiūrėk ir išeik, pažiūrėk ir išeik. Ir dabar labai nenuostabu, aš kai atvažiavau į Ameriką po keliavimų, net per keturis metus pasikeitė Amerika. Visi va tokie, jų dėmesys yra labai trumpam laikui ir tas vyksta dar labiau ir labiau, ir labiau. Ir būtent tie žmonės, kurie eina į mokyklą, viena jų didžiausių problemų yra ta, kad jie negali ilgai susikoncentruoti į kažką. Jie nori eiti nuo vieno prie kito, daug dalyku daug dalykų ir visas tas mišinys, ta maišalynė, tas chaosas galvoj. Ir pavyzdžiui, kai tu kalbiesi su jais, jie net negali žiūrėti tau į akis ilgai – tu jiems jau nusibodai, jau viskas, jisai kažką kitą turi daryti. Kažką kitą. Kažką kitą. Kažką kitą. O kai yra su vaikais, kada tu esi pripratęs ilgai kažką daryti viename kame, kas tau patinka, niekas tavęs nedrąsina ar iš tavęs nereikalavo, kad tu kažką kitą darytum, bet tu galėjai susikoncentruoti. Tada ir tėvystei, ir motinystei tai padeda labai, kad tu nesiblaškai. Tas blaškymasis, aš manau, kad yra nuodas.

Asta: Bet vis dėl to taip jau priimtina, kad mokyklą reikia baigti, reikia diplomo. Tada reikia tikriausiai į universitetą, tada dar vieno diplomo, tada susikurti reziume, tada susirasti darbą. Ir tiktai tada būsim sėkmingi, laimingi, ir visaip kitaip. Kaip sukurti sėkmę be visų šitų tradicinių įrankių, tradicinių reikalavimų? Nes dauguma tai taip ir pasakytų, aš negaliu savo vaiko mokyti namuose, nes kaip jisai paskui išėjęs į pasaulį nebepritaps prie sistemos, nebepritaps prie darbų paieškos, nebeturės nieko parodyti darbdaviui ar panašiai.

Foreli: Na, jeigu tokie žmonės taip mąsto, tai gal jiems geriau ir reikia vesti tuos vaikus [į mokyklą]. Aš nesu prieš tą sistemą. Kažkam ta sistema reikalinga. Nors ta sistema išmirs anksčiau ar vėliau. Pavyzdžiui, pirmoji šalis, kuri ją įsteigė buvo Škotija, visą tą mokyklos sistemą, pries kelis šimtus metų. Aš buvau jų mokyklose, stebėjau Škotijoje kaip jų mokyklos veikia ir taip toliau. Ir sistema kažkam tokia reikalinga, ir aš nesu prieš. Aš už įvairovę sistemos. Vat kažkam ta sistema nereikalinga. Man jinai nėra reikalinga, ir mano vaikams irgi nebuvo reikalinga. Ir aš už tą sistemą, kad mums reikia visokių žmonių. Tų, kurie ir dirbtų, ir tų, kurie ir vadovautų. Tų, kurie būtų redaktoriais ir tų, kurie rašytų knygas. Mums reikia įvairių žmonių. Ir jeigu duosim visiems laisvę, ne visi žinos ką daryti su ta laisve. Ir kai aš stebėjau pačias tas demokratines mokyklas kaip Sudbury Valley mokykla pasaulyje, aš buvau nustebus, tuo ką aš pamačiau, buvau nusivylus. Nes ta laisvė duodama vaikams, ypatingai berniukams, buvo visiškai nereikalinga. Na, vaikai nežinojo, ką su ja daryti ir daugiau buvo užsiėmę piktybiniais dalykais, žalingais, negu kad naudingais ir konstruktyviais. Aš esu už pasirinkimą, už įvairovę. Kaip ir mes visos mamos skirtingai darom, taip kiekvienas ir skirtingai auklėkim. Tai yra nuostabu. Kam gi rašyti knygas, kad turi būti viena sistema. Galim rašyti, va kaip aš skirtingai darau ir nebūtinai, kad va taip visos turim daryti. Tas ir yra įdomu, kad mes kiekvienas skirtingas, turim skirtingą psichiką, skirtingus įgūdžius gyvenimo ir mes perteikiam tam vaikučiui, kurio nėra nė vieno [kito] tokio vaikučio pasaulyje. Va tavo vaikutis, kuris yra tavo namuose, tokio kito nėra visame pasaulyje, tai kasgi gali patarti tau? Niekas, išskyrus tu pati. Todėl tau davė kosmosas tavo tą instinktą. Tai vėlgi, ką gi mes galim daryti su ta visa sistema? Tiems, kurie bijo, tie kurie bijo, tegu ir eina į tą sistemą. Jiems gal ji reikalinga, jie nori taip žygiuoti, eiti, kalti, eiti į universitetą, viskas turi būti aišku, viskas turi būti numatyta, užplanuota. Jie mėgsta grafikus, tokie logiški žmonės. Jiems gal ir reikia, aš nesakau. Bet yra labai daug žmonių, kurie nori inovacijos, kurti, jie yra išradėjai, jie yra kūrėjai, jie – improvizatoriai, jiems daugiau laisvės reikia. Tai vat jiems irgi nebūtina būti sukaustytiems toje sistemoje. Yra milijonai pavyzdžių, kad gali būti irgi sėkmingas gyvenimas tokio pobūdžio laisvėje.

Asta: O kaip pastebėti talentą? Kaip rasti tai, kas mūsų vaikuose yra tas unikalus, tas specialus dalykas, tai – dėl ko jis čia atėjo į šią žemę, tą savo misiją, kurią jis atsineša? Ir kaip sukurti sąlygas paskui tam talentui skleistis? Jūsų vaikų tikrai įspūdingos istorijos, tikrai labai įdomu, kaip Jūs tai pajautėt, kad Akianei reikia duoti erdvės piešti, nes tai yra vaikas, kuris paskui visą pasaulį žavės savo piešiniais, ar Ilia su savo knygomis. Kaip Jūs pajautėt būtent tą talentą ir kaip leidote jam skleistis?

Foreli: Čia labai sudėtingas procesas, ką aš dariau. Kad palengvinti, ką mes visi galim padaryt – o tai yra lengva ir sunku – tai yra ilgą laiką nesikišti į vaikų gyvenimą, o stebėti juos, kad mes juos matytumėm ir jaustume, ko jiems reikia. Ir suteikti skirtingas aplinkybes, pažiūrėti, kaip jie elgtųsi. Pavyzdžiui, vaikai gi nežino, ir ar tu žinotum, kad tavo vaikui patinka molekulinė chemija arba fizika. Norint tą suprasti reikia, kad jisai matytų, ką jie veikia, kaip jie tenai konstruoja, ir laboratorijos reikia, vesti į tas vietas, ar parodyti. Arba dabar per internetą galima parodyt vaizdelius vaikui, kas jam įdomu, ką jie daro. Pavyzdžiui, vaikai net nežino, ir iš viso suaugę net nežinome, kas vyksta vištidėse, arba kas vyksta gamyklose, kaip siuvami batai. Žinome, kaip kirpėjai dirba. Kad kai kurie virėjai ne visi net virtuvėje dirbę. Pavyzdžiui, kiti nėra buvę chirurginiame [skyriuje], jie nežino, kaip operacijos vyksta. Tai, žodžiu tiek jų daug, yra apie tūkstantis profesijų dabar užregistruotų. Ir iš tų tūkstančio profesijų, na, sakykim, grubiai yra šimtas tokių pagrindinių. Tai ką vat jei tą šimtą profesijų – mediciną, veterinariją, augalininkystę, inžineriją – ir eiti, ir visus metus vesti vaikus, ir žiūrėti vieną po kitos. Ir va vietoj to, kad keliauti po pasaulį – kam reikia labai daug pinigų paprastai, jeigu yra didelė šeima arba daugiau negu vienas žmogus. Vietoj to, pačiam miestely keliauti į kiekvieną vietą ir parodyti vaikui, kokios yra profesijos ir daugiau susipažinti. Kas jam patinka – antrą kartą nueiti, trečią, stebėti. Tai va, taip mes dabar galim šiuo metu parodyti, kas yra. Kai jau matai, kas yra įdomu vaikui, paduoti tuos įrankius, nes, pavyzdžiui, tu negali būti dailininkas be pieštuko, be popieriaus. Žinoma, jis vis tiek kažką padarys. Nes jeigu tai tikrasis dailininkas, jis sudraskys stalą, kad tik padaryt kažką iš jo. Bet ne visi taip vaikai. Kitiems vaikams galima sulaužyti labai greitai meninį sugebėjimą ar matematinį. Žodžiu, jie gali būti įskaudinti labai greitai.

Reikia žiūrėt ir stebėti. Ir neforsuoti, nesakyti grubių žodžių, kas, pavyzdžiui, Lietuvoje labai būdinga. Mamos nemoka kalbėti su vaikais, daug negatyvumo, nereikalingų žodžių. Devyniasdešimt procentų. Tai vat reikia peržiūrėti visą tą kalbą. Jeigu mes visai nieko nesakytumėm, tiktai prisiglaustumėm prie vaiko, ir jau tai būtų geriau. Jeigu nieko nesakytumėm ir būtumėm nebylios, jau būtų tas geriau negu kas vyksta dabar – nereikalingi žodžiai, sustabdomas kūrybingumas, ieškojimas. Labai yra sunku būti mama dėl to, kad yra viskas taip nauja vaikui, jisai nori eiti, bėgti, draskyti, kurti. Jeigu berniukas, tai jam reikia viską tenais ardyti, kad iš to ardymo po to jis turi konstrukciją daryti, bet mamos nesupranta – viskas byra, viskas išyra. O čia dėl to labai gerai nieko brangaus neturėti namuose, kada auga vaikai. Iš viso kažkaip paprastai gyventi, kad tiktai nereikėtų rūpintis, kad vazos ir visokie meno kūriniai byra, visi tie egzemplioriai, kuriuos tu surinkusi, pašto visokie ženkliukai, žemėlapiai, kurie tokie brangus. Ir tu bijai visą laiką, tik netempk, nelipk, nedaryk, ką tu, kas čia vyksta. Tas ir yra, leisti stebėti, ramiai suprasti. Vaikas vis tiek išsirinks galų gale ką jis nori, o ne ką tu. Nes kartais ne iš tavęs ir ne iš vyro, o kažkur ten iš tetos, koks tai ten geologinis mąstymas. Gal jis bus susidomėjęs dirbti laboratorijoje, o ne dailės studijoje.

Asta: Foreli, dar Jūsų puslapyje perskaitau – kiek visko prirašyta – išvardinta daugybė ekspertizės sričių ir darbo sričių – mokymas, konsultavimas, išsamūs tyrimai apie tėvystę,  santykius, laimę, sveikatą, ilgaamžiškumą, išmintį, kūrybiškumą, įvairios sritys apimančios holistinį ugdymą, mediciną, dvasines ir kultūrines studijas, filosofiją, menus, mainų ekonomiką, ateities mokslus, visuotinę istoriją, psichologiją, neurolingvistiką, antropologiją ir darnios civilizacijos dizainą. Kaip Jūs tiek suspėjote su penkiais vaikais? Kaip Jūs radot tą pusiausvyrą tarp Jūsų vaikų siekių ir norų, ir Jūsų pačios?

Foreli: Aš nesakau, kad aš kažką tai idealiai padariau, aš tiktai eksperimentavau, nebijojau eksperimentuoti, domėtis. Ir šita, ką Jūs išvardinot, tai yra daugiau ne tai, kad aš viską pritaikiau. Čia būtų idealu tokią akademiją padaryti, kad būtent tokios šakos egzistuotų ir kada vaikai, kaip kad aš sakiau, vietoj to, kad reikėtų vežioti vaikus į visas tas vietas, [galėtų būti] vienoj vietoj ir po vienu stogu. Suaugę savo dirba profesijose, o vaikai turi savo vieteles, mato per langą, kas vyksta ir jie daro savo. Štai yra filmas filmuojamas, o per stiklą matosi filmavimas ir viskas, kas vyksta. Filmas ir tikras gyvenimas vyksta tenai, o vaikai nori imituoti. Jie nori kažką savo, gal dar geresnio, kažką inovatoriško, tai leisti ir jiems tada dirbti. Ir būtent toje vietelėje kartu suaugę kuruoja, padeda, kad nesusižeistų, kad būtų tam tikros priemonės teisingai naudojamos, kad padėtų jiems laikyti biudžetą ir taip toliau. Jie turi patys kurti, vaikai turi kurti savo namus, statyti, drabužius daryti. Jie turi būti daug ko išmokomi, bet ne viską galima vienam žmogui išmokyti. Dėl to turi būti peržiūrėjimas, kad nueini į vieną plotą ir kad vaikas iš karto mato visus dirbant. Dabar vaikai visiškai nesupranta kokios [yra] profesijos. O tokioj vietoj turėtų būti bent pagrindinės. Ir kad vaikai galėtų pačiupinėti, pažiūrėti, pabandyti, pajausti ir tada patys pasirinkti.

Asta: O jeigu galetumėt kokį patarimą duoti savo jaunesniajai versijai atgal į praeitį, arba kitai kokiai nors naujai mamai, kaip aš, ką patartumėte? Kokie būtų Jūsų pagrindiniai žodžiai, įžvalgos, patarimai?

Foreli: Daugiau apsikabinti. Jeigu labai daug apsikabinat, dar daugiau apsikabinti. Daugiau kartų pabučiuoti. Daugiau kartų nusišypsoti. Būti ramiam, kai vaikas irzlus ir kažko pyksta ant tavęs.  Ne taip jaudintis – nebus taip, kaip tu manai, nes labai daug ką mes galvojame, užplanuojame į ateitį ir netgi sukuriame ateitį. Sakykime, vaikas muša mamą – aš mačiau tą dažnai – dažnai vaikai supyksta ir muša mamą ar užtrenkia. Ir dabar mama galvoja, „viešpatie, jeigu aš jo dabar nesubarsiu ar nesutramdysiu, jis bus kažkoks niekšas, nusikaltėlis”. Ir jie patys, tėvai, sukuria naują ateitį tam vaikui. Nereikia taip galvoti, reikia galvot apie mintis – visų pirma, šviesios mintys. Jeigu užtrenkia, tada vaikui sakau, „man labai skaudėjo, o ką jeigu mes tą padarytumėm?” – iš karto atitraukti. Viskas tas baigsis – tai yra laikinas dalykas. Vaikai, kurie tokie irzlūs, tu pamanytum, kad iš jų nieko nebus, jie patys ramiausi gali išaugti.  Žodžiu, mums reikia suprasti, kad viskas yra laikina, net ir patys skausmai, ir vaikų įžeidinėjimai, peštynės, karai, negražūs žodžiai pasakyti mamai ar tėvui.

Nieko nėra šventesnio kaip supratimas, kad jie prisimins tik ką tu pasakei, tą nuostabų gėrį, ir tas išliks visam gyvenimui. Mes galim juos mušti, tramdyti, bet tai bus ką jie prisimins – ar tikrai to norim?

Ir po to išyra santykiai. Vaikai greitai užmiršta, ką jie blogo padarė, bet jie visą laiką prisimena ką tu jiems padarei – bausmę. Dėl bausmių norėjau pasakyti, kad nebausti vaikų. Nebausti, visiškai nebausti. Aš suprantu, kad tai yra labai sunki sąvoka – kaip tai reikia [daryti], kažkas ten bus atimta, negalima lepinti. Reikia gerai pergalvoti tą sąvoką. Reikia įsivaizduoti, kad tavo kūdikis yra jau aštuoniolikos metų. Ir kokias tu ten pasekmes duosi aštuoniolikmečiui? Tai reikia galvoti į priekį, nes tas laikas labai greitai praeina. Labai gerai man paaiškino vienas vaikas, kai aš norėjau pasekmes duoti. Jisai pasakė: „na, žinai”, būtent Aurelius, mano jauniausias, „va tu supranti, kodėl man nereikia pasekmės? Dėl to, kad jeigu tu man duosi pasekmę, aš kaip tik kartosiu tą daugiau. Man geriau iš viso nėra pasekmės, tada aš prisiminsiu, kokia tu buvai gera man ir aš tada daugiau jau nekartosiu to blogio”. Jis padarė tokią disertaciją, valandą, aš užmiršau, kaip jis man ten įrodė, bet buvo labai įdomus pasakojimas.

Iš viso, tikrai koncepcija, na, kodėl mums duoti pasekmes vaikams už bet ką. Dėl to, aš manau, kad mūsų  bausmės visiškai neatitinka ir netinka, mes visai nežinom kaip bausti. Nereikia jų. Reikia vadovautis meile ir pokalbiais. Pavyzdžiui, jeigu vaikas tikrai labai drumsčia ramybę šeimoje, na, sakykim, keturių metų vaikas drasko viską, pyksta, piktas yra,  ir kaip mes sakom – štai pažiūrėk, kas atsitiko, tu išlepinai vaiką. Tai vietoj to, kad ir toliau leisti jam viską niokoti, reikia atsargiai ateiti, pažiūrėti vaikui į akis ir kas minutę, net jei ir kas minutę, rodyti jam tikslingesnį veiksmą. Bet ne bausti. Jokių bausmių negali būti. Tai va, neklausyti žmonių kurie sako, „mano vaikai išaugo taip ir taip”. Ne klausyti, o remtis savo intuicija. Gal visi ir visas pasaulis neteisingai daro, galbūt tu darysi teisingai. Reikia remtis savim ir neklausyti kitų. Ir jeigu vienas dalykas iš visų visų šimtų, tūkstančių žmonių, kuriuos aš mačiau ir šimtai, kurių buvau šeimose – aš pastebėjau vieną dalyką. Tos šeimos, kurios disciplinavo vaikus, jos ne taip mylėjo savo tėvus ir savo vaikus, nei savo vyrus, nei kitus. Vis dėl to, kad tenai ir buvo labai sudėtingas charakteris vaiko, vaikystėj ir paauglystėj, bet jeigu mama ir tėvas su meile viską darė, kažkaip persiformuoja, [įvyksta] transformacija. Ir tu pamatysi tą žiedą, kada jis jau bus suaugęs, žiedas bus. Žinai, pasakė mano vienas berniukas, „mes esame kaip rožės – pirma, spygliai, o paskui žiedas”. Tai štai tokia koncepija ir yra, pirma – skausmas, o po to – žiedas. Taigi, nereikia jaudintis. Daug motinų, kada yra didelė nemiga, mes prarandame supratimą, kad reikia paskambinti kažkam, eiti, kad kažkas pavaduotų tave. Mes užmirštam, [kad] būtent tuo momentu reikia, kad kažkas pavaduotų, paprašyti pagalbos nors valandikei, kad kažkas tai padėtų, su kažkuo pasikalbėti. Buvimas kambarėlyje, butelyje, namelyje, kaip dabar visos šiuolaikinės mamos gyvena, yra labai nesveika, nei vaikui, nei mamai.

Asta: Foreli, labai labai labai Jums ačiū. Aš tikrai galėčiau čia tęsti visą likusį vakarą, ir dar rytoj, ir dar kitą savaitę, ir padaryt visą seriją klausimų. Ir aš tikrai tikiuosi, kad dar ne paskutinis mūsų pokalbis ir kad dar susitiksim galbūt ant vienos sofos arbatos išgert kada nors. Bet labai labai Jums dėkoju šiandien ir tikiuosi, kad dar susitiksim.

Foreli: Ačiū, Asta, kad pakvietei, buvo labai malonu pasidalinti, ir aš linkiu tau ir visom mamom nepergyventi, viskas bus gerai. Dažnai tas žiedas pražysta, kai vaikams yra trisdešimt keturiasdešimt metų, taigi reikia būti kantriems sodininkams. Tai linkiu visoms mums būti ramesnėms, nusiraminti. Mums reikia kai ko ir paverkti, pasidžiaugti, atsigerti arbatėlės, pradžiuginti viena kitą, viskas bus gerai.

 

Tags:
0 Comments

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2024 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?