Nuotrauka, sudrebinusi mano pasaulį

Štai. Štai – nuotrauka, kurią atradau interneto platybėse prieš keletą savaičių. Kaskart, kai į ją pažvelgiu, ji manyje paliečia kažką labai gilaus. Pirmą kartą ją pamačiusi, aš ją pajaučiau – tai buvo būsena, tarsi sekundei visas pasaulis stabtelėjo. Atrodė, lyg žiūrėčiau į milžiniškos bangos nuotrauką, pagautą akimirksnį prieš jai užlūžtant ir triukšmingai nusileidžiant žemyn. Taip stipriai išryškėjo visos joje esančios priešpriešos – judesys ir ramuma, išorė ir vidus, kontrolė ir laisvė, suvaržymas ir ekspansija, triukšmas ir tyla, netikrumas ir žinojimas, tankis ir lengvumas, priešinimasis ir tėkmė, įsivaizduojamos baimės ir vaizduote neaprėpiama drąsa. Žiūrėdama į ją, jaučiau, tarsi tas akimirksnis užfiksuotas nuotraukoje apibrėžė ar įtakojo toliau sekusias sekundes. Tačiau taip pat žinojau, jog šis vaizdas įgytų visiškai skirtingą prasmę priklausomai nuo to, kas įvyko iš tikrųjų. Tad man reikėjo sužinoti, tapti po to sekusių įvykių liudininke. Kas jis – šis vyras, ir kaip tęsėsi ši istorija? Ar įvyko tai, ką aš norėjau įsivaizduoti?

Po nuotrauka atradau komentarą apie tai, jog ją prieš keletą dienų nufotografavo talentinga Pietų Afrikos fotografė Nicky Newman taikaus protesto metu, Muizenberg paplūdimyje, Cape Town mieste. Komentare buvo paaiškinta, kad netrukus po to, kiti protestuotojai pasipylė į paplūdimį ir policija pasitraukė. Sekančią dieną, po pusantro mėnesio trukusių draudimų, paplūdimiai vėl buvo atidaryti visuomenei.

Ar šis protestas buvo to pagrindinė priežastis? O gal tai tiesiog buvo paprastas sutapimas ir vyriausybė jau buvo nusprendusi baigti draudimą, prieš įvykstant protestui? O galbūt įvykiai ne visada seka tiesią priežasties-efekto logiką? Galbūt čia įvyko kažkas daug didesnio ir galingesnio? O gal įvykiai susikaupia – kaip banga – ir kiekvienas iš jų yra svarbus lūžio taško kūrime, net jei po vieną jų ir neužtektų? Žiūrėdama į šią nuotrauką, iš tikrųjų jaučiau, jog ši akimirka buvo svarbi tos bangos ir po jos sekusių įvykių dalis. Be jos kažkas kažkur būtų įvykę visiškai kitaip.

Susisiekiau su Nicky ir su nuotraukoje medituojančiu vyru – Dave – socialinėje medijoje, ir jie abu mielai sutiko atsakyti į keletą mano klausimų. Kaip ir pati nuotrauka, jų atsakymai mane vis iš naujo giliai paliečia ir įkvėpia. Kažkodėl galiu įsivaizduoti kaip, praėjus dešimtmečiams nuo dabar, mano vaikai ar mano anūkai manės paklaus apie dabartinius įvykius, o aš surasiu ir jiems parodysiu šią nuotrauką.
– Štai, – pasakysiu, – štai – nuotrauka, kuri sudrebino mano pasaulį.


Asta: Jaučiu, lyg prieš prasidedant šiai istoriją, buvo kita ilga istorija. Ar galėtumėte truputį pasidalinti apie kelią, kuris Jus atvedė į Cape Town?

Nicky: Aš gimiau Cape Town. Išvykau studijuoti ir gyvenau įvairiuose kituose miestuose bei šalyse iki sugrįžimo prieš 15 metų. Studijavau žurnalistiką ir psichologiją. Šis puikus derinys man leido įkurti savo kino studiją ir kurti dokumentinius filmus, tačiau fotografija visada buvo mano pirmoji meilė.

Dave: Taip, istorija yra labai ilga ir galbūt vieną dieną ji taps pora knygų. Nesu tikras, kur turėčiau pradėti, tačiau praradau didžiąją savo gyvenimo meilę, savo verslą ir savo artimą gyvūną. Tai mane privertė suabejoti viskuo ir pažvelgti į viską giliau, nei kada buvau išdrįsęs. Išvykau į kelionę, ieškodamas gijimo ir atsakymų, ir vieną dieną ėmiau melstis paplūdimyje, Maroko pakrantėje. Išplaukiau su banglente ir, kai pagavau dešinės rankos bangą, viskas staiga spragtelėjo į vidinį balansą, aš prabudau. Kasdien vaikščiojau basas, meldžiausi, plaukiojau su banglente, užsiiminėjau joga, leidau laiką su gatvėse gyvenančiais šunimis, o naktimis sėdėjau prie laužo. Žmonės mane vadino Dave the Wave (angl. k. „Dave-Banga“), ir niekada nebuvau sulaukęs tiek daug meilės.

Kiekvieną vakarą prie laužo dainuodavome, grodavome būgnu, šokdavome, kalbėdavomės, juokdavomės, verkdavome ir apsikabindavom.
– Štai čia yra gyvenimas, – sakiau sau, – šitaip aš gydau save, šitaip nuo šiol gyvensiu ir gydysiu kitus bei visą planetą.

Grįžęs į savo šalį, supratau, jog visa tai buvo tik pradžia, nes pajaučiau praradęs dar kai ką. Jaučiausi nusivylęs ir neturėjau jokio noro būti žiurkių lenktynių dalimi. Buvo svarbu tik viena – sekti dvasiniu keliu ir būti Gamtos advokatu. Maroko gatvių šunys kaukė mano širdyje, neleido man miegoti. Jie yra tokie laukiniai žvėrys, jų akyse yra tiek daug liūdesio ir baimės, tačiau jie pasirinko pasitikėti manimi. Jeigu jie, primušti lazdomis ir apmėtyti akmenimis, išdrįsta žaisti imtynes su manimi Vandenyne ir pasitiki tiek, jog įkanda šiek tiek per stipriai su šypsnio žybtelėjimu akyse, tuomet as žinau, kad mes visi galim pagyti. Turėjęs galimybę sėdėti su tokiais gyvūnais, atrėmęs nugarą į nugarą, ir jausti, jog jie pasitiki manimi visa savo gyvybe, aš žinau, jog mes tikrai galim. Ta meilė, kuria pasidalinom, pasitikėjimas, gaujos jausmas – tai nebent galėtų aprašyti Hafiz ar Rumi, ir visa tai nutiesė tolesnį mano kelią. Gamta mane išsirinko, mane išlaisvino, mane mylėjo ir man buvo liepta tarnauti. Atsikračiau daugumos savo daiktų, ištuštinau didelį viskuo perpildytą trijų kambarių butą, ir išvykau. Nuo tos dienos pasilikau tik didelę kuprinę, kurią galiu nešiotis su savimi. Norėjau galėti judėti ir eiti ten, kur buvau norimas ir reikalingas, dirbdamas savanoriu, dalindamasis savo žiniomis apie ekologišką holistinę daržininkystę bei planetos apželdinimą. Man reikėjo būti basomis, kad įsižeminčiau, ir šalia Vandenyno, kur viską girdžiu aiškiausiai. Negaliu paaiškinti, bet mane tiesiog traukė Pietų Afrika ir vietos šalia Cape Town. Manau, kad tai buvo laukinis gamtos grožis ir vardas, Vaivorykščių Tauta. Tai – tobula vieta sėti sėklas, auginti medžius ir susivienyti.

Asta: Kas vyko prieš šią akimirką, pagautą nuotraukoje? Kas Jus tą dieną atvedė į paplūdimį? Dave, kas Tave įkvėpė atsisėsti ir pradėti medituoti?

Nicky: Pietų Afrika jau kurį laiką buvo karantine, skirtingose griežtumo fazėse. Šiuo metu čia yra vasara, tad labai karšta. Atostogų metu mūsų paplūdimiuose dažnai prisirenka daug žmonių, todėl jie buvo uždaryti, kaip ir parkai bei visos kitos atviros vietos. Iš dalies tai suprantu, bet kita vertus, tai neturėjo prasmės, nes kazino ir kitos vietos, kuriose susiburia minios, buvo atidarytos. Mes žinome, jog vitaminas D, buvimas gryname ore ir erdvė sportui yra labai svarbu mūsų imuninei sistemai, tad paplūdimių uždarymas atrodė kaip prieštaravimas. Išgirdau apie šį protestą ir panorau jame sudalyvauti bei jį dokumentuoti, ką jau buvau dariusi ir kitose Cape Town vietose nuo karantino pradžios 2020-tųjų kovą.

Dave: Aš gyvenau Karoo (pusdykumės regionas Pietų Afrikoje),  senoje ožkų pašiūrėje du mėnesius, kai pajaučiau, kad Vandenynas mane kviečia:
– Arba tu dabar ateisi pas mane arba aš ateisiu pas tave.
Tai pasirodė grėsminga, tad greitai susikroviau savo kuprinę, atsisveikinau su dykuma ir iškeliavau į pakrantę. Atvykęs į Muizenberg, pajaučiau sielvartą ir pamačiau tuštumą žmonių akyse. Jie atrodė dar labiau išdžiūvę nei aš, ir man plyšo širdis matyt savo žmones-žuvis, vargstančius sausumoje. Vien tą dieną tiek daug jų pasakė man, kaip beviltiškai jie ilgėjosi Vandenyno, ir negalėjau pakęsti to, jog jų akyse nesimatė jūros. Aš tai puikiai suprantu dėl to, kad tai yra kur esu globojamas aš, kur gyju, kur meldžiuosi, kur galiu garbinti. Tad priėjau prie Vandenyno ir paklausiau:
– Kodėl? Kodėl man visa tai rodai? – paklausiau. Nebuvo jokio atsakymo, todėl paėjau toliau keliu iki kavinės. Susitikau seną mylimą draugą ir, po daug pašėlusio vizginimo uodega, ji mane nuvedė prie savo žmogaus. Man pasakė, jog ateinančią dieną bus taikus protestas už teisę būti gamtoje.

Norėjau tai paremti, nes kaip gali būti nelegalu būti gamtoje, kvėpuoti grynu oru ir rūpintis savo fizine, mentaline, emocine ir dvasine sveikata. Gamta yra mūsų įgimtoji teisė, ji – tai mes! Šios priespaudos dienos baigtos, kuomet mes stojame drauge ir pajudame naująja įvykių seka, į vienybę ir taiką.

Kai atvykau į paplūdimį, pamačiau visus jau ten susirinkusius. Atsisėdau ant prieplaukos tarp jų ir klausiausi to, kas buvo sakoma aplink mane. Pamačiau policininkus, susirinkusius ant smėlio, ir žmones, kurie atrodė susirūpinę, šiek tiek sutrikę, galbūt išsigandę, jog neareštuotų. Padėtis atrodė be išeities. Sėdėjau ten jau kurį laiką ir man pasidarę įdomu, kiek buvo valandų.
– Dabar, – man atsakė Vandenyno Esatis. – Ateik, – tarė. – Ateik, mano koralų širdie, melskimės ir būkime drauge.
Ji paėmė mano pėdas ir nuvedė mane, pasodino mane ir atskleidė man savo malonę. Sėdėti meditacijoje yra viena iš mano praktikų, ir laikas buvo tinkamas kaip tik tam.

Asta: Kas vyksta Jumyse ir aplink Jus nuotraukos pagautoje akimirkoje? Ką jaučiate? Ką pastebite? Ar kuriuo nors metu jautėte baimę?

Nicky: Dažniausiai fotografuodama aš būnu veiksmo centre, tačiau šią dieną kalbėjausi su kažkuo ir buvau šiek tiek šone, tad turėjau platesnį vaizdą nei įprastai. Pirmasis įvykis buvo tai, kad viena motina su savo dukra priėjo prie vandens, ir buvo nuvestos atgal dviejų teisėsaugos pareigūnų. Viena iš akimirkų tiesiog visiškai sudaužė mano širdį. Ta jauna mergaitė, su kauke, vedama tolyn nuo vandens. Visi trys žmonės buvo nuleidę galvas, ir buvo be galo sunku būti to vaizdo liudininke. Tuomet Dave išėjo ant paplūdimo, vienas, ir atsisėdo. Jis išsitiesė ir paniro į save. Sekančios kelios akimirkos, kai policija jį pastebėjo ir pajudėjo jo link, buvo įtemptos.

Dave: Paprašiau apsaugos ir ėmiau ieškoti ramybės savo širdyje. Negaliu paaiškinti niekaip kitaip negu kad – man buvo suteikta malonė. Buvau darnoje su savo vidine ašimi ir visiškoje ramumoje, jaučiau savyje tūkstančių žvaigždžių ugnį. Girdėjau, kaip policininkai porą kartų bandė atkreipti mano dėmesį, bet po to sekė ramybė. Baimę pajaučiau tą sekundėlę prieplaukoje, prieš pat mano pėdoms paliečiant smėlį. Bet jei aš negaliu būti su Vandenynu, tuomet jau esu nelaisvas, gyvenantis vienutėje, tad ką gi galėjau prarasti?

Asta: Nicky, kas atsitiko iš karto po to, kai nufotografavote šią nuotrauką? Dave, kiek laiko tęsėsi Jūsų meditacija ir kas įvyko po to?

Nicky: Visi ėmė žengti ant paplūdimio. Pareigūnai sustojo į liniją tarp žmonių ir jūros, tačiau žmonės tiesiog judėjo vandens link.

Dave: Vėliau pamačiau video, kuriame viena moteris prisijungė prie manęs ir kiti žmonės atėjo į paplūdimį. Tačiau tuomet jaučiau tik energiją sklindančią per mane ir iš manęs. Staiga pajutau skausmą veide, tarsi degtų nuo saulės. Supratau, kad tikriausiai gana ilgai ten sėdėjau ir nudegiau. Atsimerkiau ir pamačiau žmones, stovinčius paplūdimyje ir besišypsančius. Keli vaikai plaukiojo, aplink šokinėjo šuo ir atrodė toks laimingas. Tai man suteikė gilų virsmo jausmą, atsistojau, ir nuėjau į Vandenyną paplaukioti.

Asta: Kaip manote, kokį bangos efektą ši akimirka turėjo didesniu mąstu? Kaip galvojate – kokius pokyčius ir permainas ši banga kuria toliau?

Nicky: Manau, jog kiekvienas dalykas paveikia visiškai viską. Atrodo, jog šiuo metu viskas kinta ir keičiasi, griūva ir lūžinėja. Tikrai artėja pokyčiai, senos sistemos trūkinėja. Kas anksčiau buvo nematoma tampa regima, ir net jei tai yra baisu ir tamsu, tai yra gerai. Kai viskas išeina į dienos šviesą, tuomet bent jau galime su tuo susitvarkyti.

Ši nuotrauka apibrėžia dabartinės priešpriešos ekstremalumą, metalinių kumščių sistema ir vienas vyras, švelnus, bet stiprus savyje. Tai – du labai skirtingi galios įvaizdžiai.

Tą akimirką kai fotografavau šias nuotraukas, žinojau, jos buvo galingos. Grįžusi namo pažiūrėjau į jas ir ėmiau svarstyti ar jomis pasidalinti, ar ne. Žinojau, kad sukels sumaištį, todėl tikrai pasistengiau kontekstualizuoti jas drauge su tekstu, tačiau internete nuotrauka buvo atskirta nuo nuotraukų albumo bei teksto ir pasklido!

Dave:  Mes susivienijome ramybėje tą dieną, ir tai nuaidės per amžinybę. Atrodo, jog ši nuotrauka pasklido kaip virusas ir tikiuosi, kad ji atves į konstruktyvius – o galbūt turėčiau sakyti – dekonstruktyvius pokalbius. Tačiau kas iš to bus, negaliu pasakyti. Tai priklauso nuo mūsų visų, nuo Tavęs, skaitančiojo, ir bus nulemta to, kaip sugebėsi nuo šiol būti čia ir dabar, kiekvienoje akirmirkoje.

Vienintelis būdas susivienyti ir sukurti ramybę galimas tada, kai randame ramybę savyje.

Asta: Dave, savo Instagram Jūs pasidalinote padėkos žinute šiems policijos pareigūnams. Kodėl? Papasakokite man daugiau apie Jūsų dėkingumą jiems. Nicky, ką Jūs jiems pasakytumėte?

Nicky: Man atrodo labai įdomu tai, kad nors tą akimirką jis ir apsuptas policininkų, jų individuali kūno kalba nebuvo grėsminga, rankos už nugaros, daugiau smalsi nei konfrontacinė. Ir netgi jei jie atstovauja sistemą, jie vis tiek yra individualūs žmonės, ir aš atsiprašau už asmeninius komentarus, kuriuos šis įvaizdis pritraukė.

Dave: Šie policijos pareigūnai mato ir patiria daug brutalaus žiaurumo, kuris juos padaro mažiau jautriais. Juos stebi daug akių, ir jie patiria spaudimą iš viršaus vykdyti įsakymus bei pasirodyti. Manau, jog jie tiesiog norėjo užbaigti savo darbo dieną ir eiti namo pas savo šeimas, netrukdomi keisto vyriškio, sėdinčio paplūdimyje lotoso poza. Jie galėjo tiesiog nuspręsti viską užbaigti, įmesdami mane į furgoną ir suimdami kitus, žengiančius ant paplūdimio. Bet jie pasirinko taiką, jiems užteko drąsos išlikti ramybėje, nepaisant viso spaudimo ir to, ką jie jautė. Negaliu nesižavėti jais, nes nenorėčiau būti jų vietoje. Jei kuris nors iš tų pareigūnų perskaitys šiuos žodžius, ačiū, dėkoju Jums, jog parodėte man pagarbą ir pasirinkote ramybę.

Asta: Kaip mes galėtumėme pasirinkti vis daugiau drąsos ir lengvumo dabarties akimirkose? Kas Jums padeda pasiekti tas ramybės ir išlikimo savoje ašyje būsenas?

Nicky: Mes žinome, jog dvilypumas egzistuoja ir visada taip bus. Galime pasirinkti į kur norime nukreipti ir sutelkti savo dėmesį. Žiniasklaida akcentuoja baimės ir susiskaidymo istoriją daugiau negu meilės ir apsijungimo istoriją. Taip paveikiama visa mūsų pasaulėžiūra ir mūsų streso lygiai, o tai turi milžinišką poveikį mūsų kūnams ir gyvenimams. Mes privalome dabar pat prisiimti atsakomybę ir kontrolę už savo pačių psichinę, emocinę, fizinę ir dvasinę sveikatą. Aš pasiekiu ramybės būseną visų pirmiausiai tam naudodama kvėpavimą. Įsižemindama ir sąmoningai išlikdama aukštuose dažniuose, nepaisant nieko. Dar – rasdama ir dalindamasi istorijomos apie drąsą, meilę ir naujus buvimo būdus. Ir kates. 🙂 Taip pat, manau, kad dažnai jaučiamės užgožti tų problemų, kurias matome, dydžio. Tai mumyse palieka bejėgiškumo jausmą. Tačiau jei pradėsime nuo savęs ir darysime tiek, kiek galime, ten, kur esame, tai – gera pradžia.

Dave: Tai – milijono dolerių vertas klausimas, ar ne? Visą savo gyvenimą aš visko bijojau, ir daug dienų intensyvus nerimas mane sulaikydavo net nuo durų atvėrimo.

Rasti drąsą ne taip lengva kovojančiam su baime, o kai baimė paleidžiama, drąsos nebereikia. Konfucijus yra pasakęs:
– Mes turime du gyvenimus, ir antrasis prasideda tada, kai suvokiame, jog turime tik vieną.

Matai, kai išdrįstame sustoti, tiesiog kvėpuoti ir būti tikrai atvirais patys su savimi, kai pasižiūrime giliai ir išveriame tą nepatogią gyvenimo ir mirties tiesą, negalime neatsibusti. Mes neištrūksim iš čia gyvi, ir tai praeis per akimirksnį. Neturime ko prarasti, nes nėra nieko ką galime pasilikti. Suvokdami tai, natūraliai imame gravituoti prie darnaus veiksmo. Tai, kas man kasdien padeda, yra rytinė dėkingumo praktika, kvėpavimas ir ramybės ieškojimas viduje. Stengiuosi kasdien medituoti, sveikai maitintis, judėti ir padaryti tempimo pratimus. Bandau išlikti sąmoningu kiekvieną dienos akimirką ir siekiu būti meditacijoje, net susitikdamas ar bendraudamas su žmonėmis. Taip pat – stebėti save, kaip kvėpuoju, klausau, jaučiu, galvoju, reaguoju ir kalbu. Stengiuosi sulėtinti tempą ir primenu sau nežiūrėti į save taip rimtai. Panašiai, kaip Alan Watts sakydavo, būti ne rimtu, bet nuoširdžiu. Nagi, neverta stresuoti, mes visi esame tik bangos grįžtančios į Vandenyną.

Tags:
0 Comments

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2022 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?