Pagarbi tėvystė – pokalbis su Janet Lansbury

Dalinuosi šiuo straipsneliu su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu, nes jau seniai svajojau turėti galimybę pabendrauti su viena iš mano didžiausių įkvėpėjų ir mokytojų tėvystės temomis – Janet Lansbury. Jeigu Jūsų gyvenime yra mažylių, bet dar neteko susipažinti su Janet darbu, prižadu, jog jos knygos, tinklalapis, Facebook paskyra, Instagram ar audio tinklalaidės „Unruffled” giliai palies ir transformuos Jūsų santykį su vaikais. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju Janet už visą jos darbą ir už šį pokalbį. Taip pat, didžiulė padėka ir Dovilei Šafranauskei už pakvietimą dalyvauti Pagarbios Tėvystės projekte, už ryšio užmezgimą su Janet ir pastangas pristatant šias svarbias temas lietuvių kalba. Žemiau pateiktas vertimas originaliai pasirodė šiame Pagarbios Tėvystės straipsnyje.


Asta: Miela Janet, visų pirma noriu nuoširdžiai padėkoti už Jūsų darbą. Dvi Jūsų knygos „Elevating Child Care: A Guide to Respectful Parenting” (liet. „Pakylėjant Vaikų Priežiūrą: Pagarbios Tėvystės Vadovas”) ir „No Bad Kids: Toddler Discipline Without Shame”(liet. „Blogų Vaikų Nebūna: Mažylių Disciplina Be Gėdos”) pateko į mano rankas, kai mano dukrai tebuvo keli mėnesiai, ir visiškai pakeitė mane kaip mamą. Teko skaityti, kad RIE filosofija į Jūsų gyvenimą taip pat atkeliavo gana netikėtai, kai tapusi mama jautėtės sugluminta ir išsekinta naujai atsiradusių reikalavimų. Ar galėtumėte kiek plačiau papasakoti, kaip tai nutiko ir kaip tai pakeitė Jus kaip mamą?

Janet: Ačiū, Asta. Labai džiaugiuosi galėdama pasidalinti šiuo požiūriu į vaikų priežiūrą, turėjusiu neįtikėtinai didelį poveikį mano gyvenimui. Net baisu pagalvoti, kad lengvai galėjau jį praleisti! 1992- aisiais, kai tapau mama, Magdos Gerber mokymai nebuvo plačiai žinomi, nors ir gyvenau Los Andželo dalyje, kur visai netoliese Magda vedė savo užsiėmimus.

Magda nemėgo reklamuotis, todėl žmonės apie ją dažniausiai sužinodavo vieni per kitus. Man jos vardas užkliuvo beskaitant vietinį žurnalą, kurio straipsnyje buvo cituojama jos mintis apie vaikų kūrybiškumo skatinimą. ,,Nukabinkite karuseles nuo lovos. Pasirūpinkite jų poreikiais ir leiskite jiems tiesiog būti” – tai buvo viskas, ką ji pasakė. Tačiau ši jos patarimų nuotrupa tiek radikaliai skyrėsi nuo visų ,,kūdikio stimuliavimo” patarimų, jog ji man giliai įstrigo. Buvau suintriguota. Kaip pervargusiai, suglumusiai mamai (kuri nuolatos stimuliavo kūdikį!), Magdos žodžiai suteikė bent jau miglotą viltį. Galbūt man pavyktų atrasti kiek aiškumo neįprastame šios moters požiūryje. Magdos ir RIE telefono numeris buvo išspausdintas straipsnio pabaigoje, tad galiausiai, po keletos savaičių, prisiruošiau paskambinti. Tai buvo mano žavingos kelionės pradžia… akimirksniu įvykęs pokytis iš neužtikrintumo ir nedrąsumo į džiugų susijaudinimą ir neįtikėtiną įkvėpimą.

Asta: Norėčiau sužinoti daugiau apie tai, kaip Magdos Gerber RIE filosofija galėtų būti gretinama su Emmi Pikler darbu (kuri, atrodo, yra šiek tiek geriau žinoma Europoje). Ar jų skleidžiamose žinutėse yra esminių skirtumų?

Janet: Nežinau apie esminius skirtumus jų skleidžiamose žinutėse. Magda atvežė Pikler požiūrio sėklas į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jas pritaikė ir toliau vystė, remdamasi savo tyrimais ir terapeutės patirtimi, įgyta bedirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Ji sukūrė edukacines programas tėvams ir specialistams, kurias ir dabar tęsia ne pelno siekianti organizacija, jos įkurta 1978-aisiais: Resources for Infant Educarers (RIE) (liet. Resursai Besirūpinantiems ir Ugdantiems Vaikus). Šios programos apima tėvų-vaikų užsiėmimus ir 3 lygių apmokymus profesionalams, po kurių jie gali tapti sertifikuotais RIE partneriais. Magda buvo charizmatiška, autentiška, žavinga ir nepamirštama asmenybė. Kasdien apie ją pagalvoju ir nepaprastai jos ilgiuosi.

Asta: Teko matyti itin įdomių tėvų diskusijų apie RIE požiūrį ir kaip jis papildo ar skiriasi nuo Prieraišios Tėvystės idėjų. Kaip, Jūsų nuomone, šie du požiūriai į tėvystę sutinka tarpusavyje?

Janet: Pokalbį šia tema pradėjau viename iš savo įrašų („Bonding with Babies – Where RIE and AP Differ” (liet. „Ryšio Su Kūdikiais Kūrimas – Kaip Skiriasi RIE ir Prieraišioji Tėvystė”)), ir po juo sekusiuose komentaruose dauguma dalinosi, jog abu požiūriai tarpusavyje dera gerai. Mano patirtis su Prieraišiąja Tėvyste dažniausiai siejasi su pagalba tėvams, kurie kreipiasi į mane, nes ji jiems nepasiteisina. Tokiose situacijose gali atrodyti, kad šios dvi filosofijos skiriasi kone 180 laipsnių ir kad perėjimas prie RIE tipo tėvystės yra milžiniškas ir pilnas iššūkių – galbūt dėl esminio skirtumo tame, kaip šios dvi kryptys suvokia ir traktuoja kūdikius. Tai yra visa ko pradžia.

Manęs klausdavo, kodėl nenorėjau daugiau sužinoti apie Prieraišiąją Tėvystę. Nuoširdžiai, to man tiesiog nereikėjo. Magda Gerber numetė man tobulą gelbėjimosi ratą. Jos mokymai giliai rezonavo ir pakeitė mano gyvenimą į gerąją pusę, tad aš niekada nesigręžiojau atgal. Tais laikais, kai gimė mano pirmoji dukra, žmonės nelygino ir neieškojo internete skirtumų tarp įvairių tėvystės požiūrių. Bet net jei ir būčiau tai dariusi, negaliu įsivaizduoti, kad mane būtų patraukęs kitas, o ne Magdos Gerber požiūris. Ji man pasiūlė tėvystės, meilės ir gyvenimo pavyzdžius, kurie tiko man iki pat sielos gelmių.

Asta: Daugelis tėvų tarsi dalyvauja savotiškose kūdikių lenktynėse, bandydami paspartinti tokius raidos etapus, kaip kūdikio mokymasis atsisėsti, atsistoti, eiti ar naudotis šaukštu. Visgi, susipažinus su Jūsų ir Magdos Gerber darbu, atrodo akivaizdu, kad kūdikiai tai padaro tada, kai yra pasiruošę. Kaip manote, kodėl pagarbus požiūris į kūdikius ir vaikus vis dar nėra tapęs norma ar įprasčiausiu požiūriu į tėvystę?

Janet: Nors yra nuostabu, kad tėvai šiais laikais mokosi apie vaikų auginimą, deja, atrodo, jog šiame procese yra daug baimių ir perfekcionizmo. Magda pasiūlė tėvams puikias priemones suvaldyti baimes ir savo projekcijas: jautrų stebėjimą, kuris padeda mums mėgautis tuo, ką mūsų vaikas daro, vietoje koncentravimosi į tai, kur galbūt atsilieka.  Ir visišką pasitikėjimą, o tai yra viena iš tikriausių dovanų, kurias galime suteikti savo mylimam žmogui, ypač savo vaikui,  išgyvenančiam savęs suvokimo formavimosi etapą.

Asta: Kai su vyru nusprendėme kurti šeimą, abu buvome tikri, kad savo vaikų nemušime diržu, nenaudosime fizinių ir kitokių bausmių. Vis dėlto prisimenu, jog jaučiausi visiškai sutrikusi, galvodama kokios gi galimos alternatyvos. Man niekada nebuvo tekę regėti vaikų, užaugintų be šio tipo „disciplinos” – visi aplink mane ir aš pati patyrėme tai būdami vaikais. Atradusi knygą „No Bad Kids: Toddler Discipline Without Shame” (liet. „Blogų Vaikų Nebūna: Mažylių Disciplina Be Gėdos”), aš prisimenu, tiesiog mintinai mokiausi jos eilutes – viskas atrodė taip neįprasta, tarsi mokantis užsienio kalbą. O Jūsų rašinys „The Discipline Question No One Can Answer” (liet. „Disciplinos Klausimas, Į Kurį Niekas Negali Atsakyti”) yra toks įsimintinas, toks išmintingas, apverčiantis įprastą mąstymą aukštyn kojomis. Kaip manote, kas dar gali būti padaryta, skatinant vis daugiau šeimų patikėti, jog vaikai, užauginti be bausmių disciplinos, gali būti maloniais, gerų manierų ir sėkmingais gyvenime? Kaip ši svarbi žinutė galėtų būti kuo plačiau paskleista?

Janet: Dar kartą dėkoju, Asta. Manau, kad geriausia tokiems žmonėms kaip tu ir aš tiesiog nenustoti dalintis. Magdos žinutės jau pasklido daug plačiau nei kada būčiau galėjusi įsivaizduoti – viskas, ką padariau, buvo tiesiog tai, kad jas paviešinau. Supratau, jog visa ko esmė yra pasiūlyti žmonėms idėjas, kurios jiems padeda, o ne kritikuoja, ir suprasti, kad visi esame pakeliui. O tai reiškia priimti visus žmones tame etape, kokiame jie yra, lygiai taip pat, kaip to siekiame su vaikais.

Asta: Ypatingai nuostabu, kad savo darbu skatinate tėvus elgtis ir kalbėti su kūdikiais ir vaikais nuoširdžiai, be poreikio naudoti „kūdikių kalbą” ar keisti balso tembrą. Taip pat labai svarbi žinutė yra tai, kad kai esame pasiruošę priimti savo vaikų jausmus bet kokioje situacijoje, nebelieka poreikio jiems meluoti. Netgi apie Kalėdų Senelį! Kad ir kaip magiškai tai skambėtų, man atrodo neautentiška pasakoti mūsų dukrai apie nepažįstamąjį, naktį ateinantį į mūsų namus suvalgyti sausainių ir palikti dovanų. Vaikai kasdien išgyvena daugybę magiškų akimirkų, tad, mano nuomone, yra nebūtina jų įtikinti apie Kalėdų Senelio egzistavimą, ypač kai aš pati vis dar prisimenu baisiausią nusivylimą, patirtą sužinojus, jog jis – netikras. Man labai smalsu – ar savo namuose, kai augo vaikai, turėjote Dantukų Fėją, Kalėdų Senelį ir panašių lankytojų?

Janet: Jei tai atrodo nenuoširdu – neturite to daryti. Įdomu, kad dažnai girdžiu panašius į Jūsų komentarus, bet kalbant nuoširdžiai – pati nesu to patyrusi. Mano patirtis su Kalėdų Seneliu, Velykų Kiškiais ir Dantukų Fėjomis buvo itin teigiama. Net ir kai būdama vaiku suvokiau, kad visi šie personažai yra gryna fantazija (nors žodis ,,melas” man niekada neatėjo į galvą… mano tėvai man nemelavo), aš prisimenu tik dėkingumo jausmą už visą jų meilę ir pastangas. Niekada nekilo mintis aiškintis su jais detales (į kurias mano tėvai niekada nesigilino), nes manau, kad jaučiau, jog ta magija akimirksniu išsisklaidytų, susidūrusi su grubia tikrove. Nenorėjau, kad ji baigtųsi! Tačiau jei būčiau tėvų tiesiai šviesiai paklaususi, esu tikra, jie būtų buvę atviri.

Įdomu, ar tie, kurie jaučia stiprų pasipiktinimą Kalėdų Senelio mitu, nes „tai yra melas”, patyrė nepasitikėjimo jausmą santykiuose su savo tėvais. Galbūt Kalėdų Senelis buvo naudojamas kaip priemonė manipuliuoti, grasinti ar bausti, ar buvo nelinksmai pristatomas, be jam būdingo džiaugsmo ir lengvumo. Kaip tai buvo Jums, Asta? Aš asmeniškai dievinu Kalėdas, o mano vaikai (du iš jų yra suaugę) jaučiasi lygiai taip pat. Negalime sulaukti, kai galėsime perduoti tradicijas kitai kartai. O kol kas vis dar mėgaujuosi žaidimais apie Kalėdų Senelį, paversdama Kalėdas juoko ir kvailysčių laiku.

Asta: Daugelis tėvų yra patyrę, kai svetimi žmonės pradeda kalbinti ar netgi liesti jų vaiką viešose vietose. Tačiau tvirtai tikiu, kad vaikai turėtų jaustis visiškais savo kūnų savininkais jau nuo pat gyvenimo pradžios ir sugebėti pasakyti „ne“ bet kokiam nepageidaujamam prisilietimui. Juk mes, tėvai, tikrai norime, kad jie tą sugebėtų padaryti, kai taps paaugliais, todėl yra svarbu, kad šis patvirtinimas taptų vidiniu žinojimu nuo pat mažens. Koks yra geriausias būdas palaikyti savo vaikus tokiose socialinėse situacijose, kada suaugusieji peržengia vaiko asmenines ribas, to net nepastebėdami?

Janet: Vaikai šias žinutes gauna labai anksti, dar būdami kūdikiais. Štai kodėl Magda Gerber rekomendavo mūsų naujagimiams pasakyti prieš juos pakeliant… ir juos vėl nuleidžiant… ir kad servetėlė, kuria juos valysime, gali būti šiek tiek šalta ir panašiai. Pagarbus elgesys su vaikais jiems nuo pat pradžių parodo, kad jie jo verti. Taip pat, Magda patarė nekutenti, šiurkščiai nežaisti ar nemėtyti kūdikių į orą, nes šiais veiksmais lengva peržengti vaikų ribas, ypač šiame gyvenimo etape, kai jie labai pasitiki ir yra lengvai įtakojami. Būtent tai, kaip diena iš dienos elgiamės mes, pagrindiniai globėjai, ir yra svarbiausia, kalbant apie siunčiamus signalus, kuriuos vaikai gauna apie buvimą savo kūnų savininkais.

Kalbant apie nepažįstamuosius ir kitus žmonės, suprasčiau, jog šie žmonės turi tik geriausias intencijas, ir stengčiausi susilaikyti nuo audringos reakcijos. Žmonės iš jos vis tiek nepasimoko. Vienas iš geriausių būdų, kurį atradau, tokiose situacijose, yra rodyti suaugusiajam pavyzdį, paaiškinant jų elgesį savo kūdikiui, ir tokiu būdu išlaikant pagarbą abiem pusėm. Jūs galite mandagiai, bet tvirtai užblokuoti veiksmą savo ranką (jei galite jį numatyti), ir savo vaikui pasakyti: „Šis žmogus nori pasisveikinti paliesdamas tavo galvą, bet aš nesu įsitikinusi, kad tu to nori…“. Tada palikite atvirą, ramią erdvę savo vaikui užmegzti akių kontaktą arba nusisukti, pasisveikinti arba ne, bet kokiu jo pasirinktu būdu. Jokio spaudimo. Turime leisti šiam suaugusiajam jaustis taip, kaip jis jaučiasi. Jūs buvote jautri, mandagi ir maloni. Jei gestas jau nutiko, tuomet užkirsčiau kelią, kad nieko daugiau nebeįvyktų.

Asta: Dauguma Jūsų darbo ir RIE požiūris nukreipti į visus, besirūpinančius ir ugdančius kūdikius ir mažus vaikus. Tačiau, kaip suaugusių vaikų mama, ar galėtumėte apibūdinti, kokią įtaką RIE filosofija turėjo Jūsų santykiams su vaikais jų paauglystės metais?

Janet: Net negaliu apsakyti, kokia dėkinga esu už išskirtinius santykius su savo vaikais, kuriuos Magda Gerber padėjo man puoselėti. Šio požiūrio grožis yra tame, kad tai yra santykių tarp dviejų žmonių vystymas, taigi gairės išlieka tos pačios su visų amžių vaikais (ir, tiesą sakant, su visais žmonėmis).

Asta: Galbūt labiausiai bauginantis dalykas, tampant tėvais, yra tai, kad turi visišką laisvę nuspręsti, kokie bus tavo ketinimai ir požiūris į tėvystę. Nėra vieno taisyklių rinkinio ir vadovo, tinkančio visoms šeimoms, niekas netikrina, kaip gerai tą darote, o „rezultatai“ įgauna formą tik po dešimtmečių. RIE požiūris dažnai laikomas neįprastu ar alternatyviu auklėjimo būdu, ir kartais kitų nuomonės ar pastabos gali sukelti abejonių apie tai, ar esi tinkamame kelyje, ir netgi sukurti įtampą šeimoje. Kokiomis įžvalgomis galėtumėte pasidalinti (ar jau esate pasidalijusi), kaip atsakyti abejojantiems RIE požiūriu į tėvystę?

Janet: Aš dalinuosi Magdos įsitikinimu, kad žmonės, kuriems šis požiūris yra tinkamas, jį ras. Aš nesu suinteresuota jį parduoti. Remdamasi savo 25 metų mamos ir RIE mokytojos patirtimi, galiu teigti, kad Magdos mokymai veikia kiekvienam vaikui, nes tai yra įrankiai, skirti suprasti ir puoselėti santykius su unikalia asmenybe. Kaip tai galėtų neveikti? Tačiau šis kelias ne visiems suaugusiesiems atrodo priimtinas. Tai yra gerai. Klausinėti yra gerai! Šis darbas yra pernelyg svarbus, kad galėtume veikti, neužduodami daug klausimų. Vertingiausi atsakymai atkeliaus iš Jūsų vaiko.

Asta: Galiausiai, Janet, jei turėtumėte mikrofoną, pajungtą taip, jog Jus galėtų girdėti kiekvienas, ką tik tapęs mama ar tėvu, ką jiems pasakytumėte?

Janet: Magda Gerber tai pasakė geriausiai: „Darykite mažiau, stebėkite daugiau, mėgaukitės labiausiai“. Arba turiu kitą versiją: „Jaudinkitės mažiau, pasitikėkite labiau, mėgaukitės labiausiai.“ O, ir „Leiskite jausmams tiesiog būti”.

Asta: Dar kartą dėkoju už nepaprastai svarbų darbą, kurį darote! Man buvo didelė garbė ir malonumas ši galimybė susisiekti su Jumis.

Tags:
0 Comments

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2024 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?