Savęs gydymo menas – pokalbis su Meir Schneider

With Meir at the International Holistic Vision Congress in Madrid, 2015

Su Meir Tarptautiniame Holistinio Regėjimo Kongrese Madride, 2015

Prieš keletą metų, kai aš pradėjau savo mokymosi kelionę apie Bates Metodą natūraliam regėjimo pagerinimui, atradau tai, kas iki šiol yra vienas iš didžiausių mano įkvėpimo šaltinių – Meir Schneider gyvenimo istoriją ir veiklą. Meir gimė su įgimtomis kataraktomis kurtiems tėvams, ir po keleto nesėkmingų operacijų, pasiliko su randuotu akių audiniu, glaukoma, žvairumu, nistagmu (nevaldomu greitu akių judėjimu), ir aklumo sertifikatu.

Būdamas beveik septyniolikos, po daug metų praleistų skaitant Brailio rašto būdu, Meir sutiko kitą paauglį, iškritusį iš mokyklos, kuris jį supažindino su Bates Metodu naturaliam regos stiprinimui. Nepaisydamas viso jį supusio skepticizmo ir priešiškumo, Meir ėmė taikytį šį metodą ir kurti savo pratimus akims su ypatingu uolumu ir atsidavimu (kartais net iki 13 valandų per dieną!). Pirmyn pagreitintai perlėkus daug metų šioje istorijoje, dabar Meir yra neapribotų vairavimo teisių savininkas, nes savo regėjimą atsitaisė iki 70% normalios regos! Jis – pasauliniu mastu žinomas fizioterapeutas ir mokytojas, kalbėtojas, natūralios sveikatos propaguotojas, įvairių sėkmingų knygų autorius, įskaitant Vision for Life (Vizija/Regėjimas Gyvenimui) ir Movement for Self-Healing (Judėjimas Savęs Gydymui), taip pat School for Self-Healing (Savęs Gydymo Mokyklos) San Franciske įkūrėjas. Meir daug keliauja ir moko savo metodą visame pasaulyje. Daugiau informacijos ir pilną Meir istoriją galima rasti jo internetiniame puslapyje, YouTube kanale, taip pat ir įvykių kalendorių su visomis galimybėmis išgirsti jį kalbant ar sutikti jį vienoje iš jo paskaitų.

Aš jaučiuosi labai dėkinga ir pagerbta, kad esu turėjusi galimybę pašnekėti su Meir gyvai, ir mielai dalinuosi mūsų anglišku video pokalbiu su jo pilnu vertimu apačioje (net jei ir mūsų kameros nelabai bendradarbiavo ir joms tikrai praverstų šiokios tokios pamokos apie susifokusavimą ir subalansuotą periferiją!). Meir dalinasi savo įžvalgomis apie savęs gydymą, natūralų regėjimą ir sveikatos stiprinimą, vaikų akių sveikatą, ir mums pristato galingą idėją apie tai, kokie magiški yra mūsų kūnai, jei tik mes nusprendžiame rimtai į save pažvelgti.

Asta: Taigi ačiū, Meir, taip labai, labai, labai. Aš jaučiuosi labai pagerbta, patenkinta, dėkinga, ir sužavėta, kad Jūs šnekatės šiandien su manimi iš tokios tolimos vietos kaip San Franciskas. Aš nusprendžiau sukurti šią pašėlusiai nuostabių pokalbių seriją su žmonėmis, kurie mane įkvepia labiau negu bet kas kitas šiame pasaulyje. Ir aš taip džiaugiuosi, kad šiandien šnekučiuojuosi su Jumis, nes Jūsų istoriją esu girdėjusi tiek daug kartų – gyvai, esu Jus mačiusi dirbant su grupėmis, taip pat perskaičiau Jūsų knygą Vision for Life (ang. k. Vizija/Regėjimas Gyvenimui), taip pat klausausi Jūsų kassavaitines žinutes, kurias siunčiate savo elektroninio naujienlaiškio prenumeratoriams – ir ji yra neįtikėtina. Aš vis dar negaliu patikėti kokia nuostabi yra Jūsų istorija. Taigi noriu Jus trumpai pristatyti, ir tada jei galėtumėt pasidalinti savo istorija su manimi dar kartą, būčiau labai laiminga. 

Meir: Nuostabu.

Asta: Taigi pasidalinsiu pora dalykų apie Jus. Jūs esate natūralios sveikatos ir natūralaus regėjimo stiprinimo propaguotojas. Jūs esate dirbęs su tūkstančiais žmonių visame pasaulyje. Jūs esate autorius – turite bent dvi gerai žinomas knygas – ir, esu tikra, daug kitų resursų – Movement for Self-Healing (Judėjimas Savęs Gydymui) ir Vision for Life (Vizija/Regėjimas Gyvenimui). Jūs esate School for Self-Healing (Savęs Gydymo Mokyklos) San Franciske įkūrėjas ir pagrindinis instruktorius. 

Meir: Ispanų kalboje mes vis dar turime išleistą Handbook for Self-Healing (Savęs Gydymo Vadovėlis), ir jo nauja versija angliškai bus išleista kitų metų gegužės mėnesį.

Asta: Puiku. Dar daugiau tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie Jūsų darbą. Taigi, mano nuomone, Jūs esate Savęs Gydymo Meistras. Ir taip yra dėl Jūsų nuostabios istorijos. Prašau, pasidalinkite ja su mumis dar kartą.

Meir: Žinoma, Asta. Visų pirma, esu labai labai dėkingas tau ir esu labai laimingas būdamas tavo blog’e. Tai man yra didelė privilegija. Be to, dar norėjau pasakyti, kad man buvo labai smagu matyti tave Madrido konferecijoje – žinai, ne už ilgo lankysiuosi Barselonoje.

Asta: Girdėjau tai.

Meir: Myliu tavo mergaitę. Ji nuostabi. Ir man labai patiko, kaip tu ją nešiojaisi kaip mama kengūra sterblėje. Aš jaučiau, kad ji skleidė gerą energiją visai konferecijai. Taip pat ten buvo dar vienas kūdikis, atvykęs iš Škotijos, kuris irgi tą darė.

Taigi mano asmeninė istorija yra ta, kad aš gimiau su kataraktomis. Katarakta yra lęšiuko nepermatomumas. Daug žmonių suklysta manydami, kad tai yra kažkas ant akies, ne, tai yra akies viduje. Mano kataraktas penkis kartus nesėkmingai operavo, ir to rezultatas buvo tai, kad 99 procentai mano lęšiuko tapo randiniu audiniu. Ir dar priedo, aš negalėjau matyti tuo laikotarpiu, kada dauguma žmonių pradeda matyti, tai yra apie aštuntąją gyvenimo savaitę. Mane operavo, kai jau buvau 4-7 metų. Taigi dėl šio randinio audinio ir neteisingo laikotarpio regėjimo pradžiai, aš skaičiau Brailio būdu visą savo vaikystę. Esu daręs daug akių pratimų. Jų principas yra labai atpalaiduoti akis. Kaip pavyzdžiui, akių pratimas, kurį mes visi žinome ir kuris vadinasi palming (anglų. k. palm – delnai, uždengimas delnais) ir jo įvairios variacijos. Kada uždedi delnus ant akių orbitų ir įsivaizduoji tamsą. Žinai, ilgiausiai kiek šį pratimą esu daręs, buvo 11 valandų vienu atsisėdimu. Tai nebuvo mano intencija, bet turėjau grupę šiam pratimui daryti savo San Francisko studijoje, kur jį darydavau porą valandų per dieną. Bet vieną kartą visą grupė neatėjo, išskyrus vieną labai gerą medituotoją. Ir mes abu sėdėjome ir meditavome užsidengę delnais akis. Ji buvo akla viena akimi, ir tai buvo pirmas kartais, kai ji pamatė ta akimi šviesą. O mano regėjimas sustiprėjo užtenkamai, kad galėjau vairuoti mašiną.

Dar kas įvyko buvo tai, kad išmokau prisitaikyti prie saulės šviesos. Tą padariau pratimu, kurį žinai tu ir žino visi kiti,  pažįstantys Bates Metodą, kuris vadinasi sunning (angl. k. sun – saulė). Tai yra užmerkus akis (veidu į saulę), sukinėti galvą į vieną ir į kitą pusę – kad vyzdžiai išsiplėstų ir susitrauktų. Ypatingai manieji, kurie buvo sužaloti operacijų. Dar ką norėčiau pasakyti, tai yra, kad šis pratimas gali būti atliekamas labai daug būdų. Darydamas jį, pradėjau matyti. Nes paprastoje šviesoje niekaip negalėjau matyti. Man buvo uždėti tamsūs akiniai, tam kad paslėpti mano nistagmą, sumažinti jį, tai yra nevaldomą akių judėjimą, dėl to kad nuo šviesos jis paūmėja. Taigi tie tamsūs akiniai man trukdė matyti šviesoje ir aš beveik nieko nemačiau tamsoje. Bet kadangi aš dariau šį saulės pratimą, aš prisitaikiau prie šviesos. Ir kai tai įvyko, nosies artumo atstumu pradėjau matyti raides. Tai buvo pradžia. Tada dariau daug kitų pratimų, ir šiandien aš skaitau, rašau ir vairuoju.

Ir aš mokau visame pasaulyje, ne už ilgo keliausiu po Europą. Nežinau, kada pasidalinsi mūsų pokalbiu savo blog’e, bet aš būsiu Barselonoje, Romoje,  Kirchzarten’e, kuris yra netoli Freiburg’o, Vokietijoje. Netoli Šveicarijos, Schwarzwald’e (pietvakarių Vokietija), bus nemažai žmonių iš visos Europos, tai labai graži vieta, darysime šešių dienų darbinę paskaitą. Tada keliausiu į Čekijos Respubliką, tada į Portugaliją ir ten mokysiu šešių dienų darbinėje paskaitoje. Taigi turiu dvi šešių dienų darbines paskaitas ir tris dviejų dienų, ir labai jų laukiu. Dar galvoju keliauti į Angliją, taigi ne už ilgo spalio mėnesį būsiu Europoje, o ne JAV. Džiaugiuosi, kad mane kalbini iš Ispanijos, nes labai labai noriu sutikti žmonių Ispanijoje. Vieną dieną aš netgi išmoksiu šnekėti jų kalba, dabar šneku tik portugališkai. Man labai patiko Ispanijos konferencija, iš dalies tai dėl to, kad tu ten buvai.

Mano noras yra išmokyti visą pasaulį daryti mano darbą. Pažiūrėk, kas vyksta šiomis dienomis – vien Jungtinėse Valstijose 400 tūkstančių žmonių miršta nuo medicinio gydymo. Daugiau žmonių miršta nuo artritinių vaistų negu nuo visų nelegalių narkotikų. Mes turime rasti pratimus, kurie mums tikrai gali padėti. Bet dauguma fitneso pratimų, mums iš tikrųjų nepadeda. Ne tai, kad aš esu prieš fitnesą, aš tikrai esu už – aš bėgioju basas paplūdymiu keturis kartus per savaitę. Ir San Francisko paplūdymys yra šaltas. Kartą mėnesyje maudausi vandenyne, kuris yra šaltas San Franciske, apie 12-13 laipsnių Celsijaus. Aš tai darau. Žmonės galvoja, kad aš esu keistuolis, ir jie yra teisūs. Bet esmė yra tame, kad būdamas virš šešiasdešimties, aš vis dar tai galiu daryti. Aš turiu jėgų nešioti savo pacientus į neįgaliųjų vežimėlius, iš neįgaliųjų vežimėlių į baseiną, jiems neleisdamas nukristi ir be jokių problemų. Mano pacientai manimi labai pasitiki. Taigi mano visa jėga yra iš labai subtilių kinestetinio sąmoningumo pratimų. Ir esu padėjęs žmonėms su įvairiomis aklumo problemomis, kaip geltonosios akies dėmės degeneracija. Gydytojai mums duoda iliuziją, kad jie pataiso, taip nėra. Jie duoda injekciją, kuri laikinai pataiso problemą, bet akis ima vėliau kraujuoti. Mes dirbame tam, kad iš vis išvengti to kraujavimo. Kaip mes tą darome? Pagerindami akies kraujotaką. Tada akyje nepriauga kapiliarų tam, kad kompensuoti prastą kraujotaką. Taigi kraujagyslių užmušimas problemos neišsprendžia. Tai – laikinas sprendimas, kuris palieka problemą vėlesniam laikui. Taigi mes tikrai galime padėti. Galime padėti daug aklumo problemų, bet taip pat ir paralyžiaus – dirbame su kinestetiniu sąmoningumu. Tai yra ieškojimas kvėpuojant ir judinant raumenis, kurių niekada nenaudojame – mes turime apie 600 raumenų, o naudojame tik 50 – ir išmokti naudoti šiuos raumenis, kurių niekada nenaudojame. Aš daug žmonių padėjau išlipti iš neįgaliųjų vežimėlių tokiu būdu, taip pat padėjau daug žmonių tapti nepriklausomais ir to rezultate, apsaugojau juos nuo slaugos namų. Vakar viena klientė su išsėtine skleroze nuėjo iki baseino ir paskui dar žengė penkiolika žingsnių. Jos duktė nori, kad ji būtų slaugos namuose, tačiau jai padedu pasilikti namuose.

Tai ir yra, ką mes darome. Pačiu realistiškiausiu įmanomu būdu mums reikia naujos fizioterapijos, į kurią įeitų pratimai klausai, akims, kinestetiniam sąmoningumui, teisingi būdai įsivaizduoti mūsų judesius, visiškai naujas būdas naudoti raumenis, kurių niekada nenaudojame, ir jų integravimas su raumenimis, kuriuos nuolat naudojame ir pernaudojame.

Ir jeigu mums tai pavyks, turėsime visiškai naują žmoniją. Aš nemanau, kad pokyčiai ateis iš prezidentų kampanijų. Nemanau, kad pokyčiai ateis per politikus. Manau, kad pokyčiai ateis per mus, dirbant su pačiais savimi.

Yra toks šimto beždžionių fenomenas, kur jei mes dirbsim su savimi, kiti ims taip pat. Ir mūsų pasaulis visiškai pasikeis. Dėl to esu tau taip dėkingas už tai, kad pradedi šį blog’ą.

Asta: Nuostabu. Meir, aš labai labai rezonuoju su pavadinimais ar vardais, kuriuos Jūs išsirinkote. Pavyzdžiui, Savęs Gydymo Mokykla arba Judėjimas Savęs Gydymui, kaip vadinasi Jūsų knyga. Ypač Judėjimas Savęs Gydymui – nes Jūs iš tikrųjų sakote, jog mes turime judėti tam, kad būtumėm sveiki ir turėtume sveikus kūnus, bet taip pat, man atrodo, kad ką Jūs sakote šia knyga ir visu savo darbu, tai yra pradžia judėjimo – pasaulinio judėjimo – už savęs gydymą. Kaip Jūs paaiškintumėte, kas yra savęs gydymas, ir tiems, kurie nori kažkur pradėti, nuo ko jiems pradėti? Ką tai reiškia save gydyti? Ir kaip Jūs to mokote savo mokykloje, kaip to galima išmokyti?

Meir: Žinai, savęs gydymas yra asmeniškas. Pavyzdžiui, kartais mes negalim ko nors išgydyti, jie tuoj mirs, taigi mirti su ramybe yra savęs gydymas. Savęs gydymas nėra vienu matu išmatuotas dydis tinkantis visiems, jis yra skirtingas skirtingose situacijose. Bet tai visada yra atsakingas būdas rasti tai, ko mūsų kūnams reikia ir reagavimas į tai. Vietoj to, kad sakyti kūnui, ko jam reikia. Ką galima pasakyti apie visus tuos žmones, kurie tampa atletais ir boksininkais, jiems puikiai sekasi ir miršta būdami penkiasdešimties. Arba tie, kurie nekreipia į kūną dėmesio, įsigyja įvairius sąnarių pakaitalus, patenka į įvairias situacijas, kurios juos priverčia reguliariai lankytis gydytojų kabinetuose. Matai, kas atsitinka, žmonės sako, esu sveikas ir man nieko daugiau nereikia.  Neseniai bendravau su pora tokių ignoruotojų. Vienas vaikinas turėjo insultą, prarado regėjimą vienoje akyje. Aš jam pasakiau, dabar galime išsaugoti regėjimą kitoje akyje, bet jis man atsakė, viskas tai akiai gerai. Taigi jiems nieko nereikia. Bet reikalas tame, kad vis dėl to reikia. Nes jei įvyko vienas insultas, gali įvykti ir kitas. Žmonės tiesiog galvoja apie simptomus ir simptomų pataisymą. Mes turime šią simptomų taisymo pramonę. Ir kartais tai svarbu, nesakau, kad ne. Jeigu katarakta yra labai tanki, galbūt ją reikia pašalinti. Yra įvairių simptomų, į kuriuos reikia sutelkti dėmesį, bet dauguma atveju mums reikia dirbti tam, kad pagerintumėm sveikatą ir kūno gerovę. Tai labai labai svarbu. Ir tai yra mokymasis apie mūsų vidines galias, ir mokymasis apie tai, kad esame gamtos svečiai. Ir leisti gamtai dirbti per mus, ką ir darome judėdami ir atrasdami save visai naujai. Ką reiškia judėjimas raumenų distrofijos pacientams? Visų pirma, tai yra mokymasis nepersitempti ir aktyvuoti skaidulas, kurios nemirė, ir jas stiprinti. Ką reiškia judėjimas man? Nagi, sužinoti, ką man daro mano dieta. Tai judėjimas man. Išmokti bėgti taip, kad būtų man lenvgiau. Išmokti, kaip priartėti prie šešiasdešimties septyniasdešimties taip, kaip tinka mano kūnui. Ir išmokti viso to grožį. Žinai, kiekvienas yra gražus įvairiopai. Žiūriu į tave, Asta, ir tu – kaip Holivudo žvaigždė, labai graži.

Asta: Ačiū, Meir.

Meir: Bet ne kiekvienas taip atrodo. Tavo tikrasis grožis ne tik tavo išorėje, iš tavęs švyti gyvenimu. Taigi, jei mes turime grožį savo akyse ir mylime pasaulį, kuriame esame, ir priimame save emocionaliai, ir esame drauge su tuo, kas mums beįvyktų, tada mes iš tikrųjų save gydome. Jei mes reikalaujame kažko iš Dievo, reikalaujame, kad kažkas pasitaisytų, supykstame, kai taip neįvyksta, jei pykstame ant savo gyvenimo ir ant kitų, tarsi jie kurtų mūsų gyvenimo problemas, ir esame pilni pagiežos, mes negalima iš tikrųjų pasveikti. Vienintelis būdas pasveikti yra save atrasti, ir gerbti tas galias, kurios egzistuoja. Ir mes turime labai daug galių. Galima raumenų distrofijos pacientą prikelti iš neįgaliojo vežimėlio. Žmonės, kurie yra beveik akli, gali gerai matyti. Žmonės, kurie nešioja akinius, gali jais atsikratyti. Bet tai prasideda, savo stirpybės priimimu, ir tai yra savęs gydymo pradžia.

Asta: Meir, žinau iš Jūsų knygų ir video, kuriais dalinatės, kad esate dirbęs su tūkstančiais žmonių, kai kuriais labai ypatingais atvejais, sunkiomis sąlygomis, pavyzdžiui žmonėmis sergančiais artritu, išsėtine skleroze, su akių problemomis tokiomis kaip glaukoma, žmonėmis po sunkių avarijų ir su labai labai sunkiais sužeidimais, kuriems reikia Jūsų paramos. Esate padaręs tikrai įspūdingų dalykų dirbdamas su jais. Iš pačių sėkmingiausių atvejų, kurie yra buvę, nes tikrai yra ypatingų istorijų, ar matote kažkokį pasikartojimą, galbūt kažkokį  bendrą faktorių šiai ypatingai sėkmei? Ar tai buvo žmonės, kurie tikrai praleido daug laiko darydami tai, ką turėjo daryt, ar labai labai norėjo, ar tai buvo kažkokios minčių galios? Kokie buvo pagrindiniai kriterijai pačioms nuostabiausioms išgijimo istorijoms, kokias yra tekę paliudyti?

Meir: Žinai, mes dabar daug kalbame apie gamtosaugą. Gamta prasideda tavimi. Taigi, jei žmogus gerbia tą gyvenimą, kuris jam buvo duotas ir jaučia, kad nori padaryti ką tik įmanoma geriausio iš savo gyvenimo, ir neklauso gydytojų, kurie jam sako, kad viskas baigta ir tu daugiau nieko nebegali, ir daro tai, ką ji ar jis gali padaryti pačiam sau, nėra ribų tam, ką jie gali padaryti. Tai yra tiesa. Na, kiekviena situacija yra skirtinga. Aš nesitikiu, kad jei susitiktum su moterimi, kuri gimė su raumenų distrofija, jog ji turės tavo tvirtumą. Bet ji gali turėti didžiausią jėgą, kokia yra įmanoma žmogui, gimusiam su raumenų distrofija. Ji galbūt šiek tiek šlubuos, vietoj to, kad būtų neįgaliosios vežimėlyje ar mirtų nuo ligos. Taigi skirtumas tarp žmonių su skirtingomis problemomis yra milžiniškas. Kas padeda žmonėms pagerinti sveikatą? Pagalvojau apie vieną puikią savo studentę Bea su raumenų distrofija, jinai norėjo šokti sambą. Jinai norėjo galėt kramtyti, nepavargdama po dviejų trijų kąsnių. Jinai norėjo turėti geresnes veido išraiškas. Ir norėjo galėti iškelti ranką. Ir ji visa tai pasiekė. Ar būna sunkumų ir išbandymų? Taip. Kartais vienas dalykas neveikia, reikia kito. Kartais reikia intensyvaus gydymo tam, kad tęsti progresiją. Kas padeda dirbti man? Iki pat šios dienos, aš vis dar tebedirbu su savimi. Šiuo metu esu labai susidomėjęs savo darbu su raudonais ir žaliais akiniais. Turiu raudoną tekstą, ir užsidedu raudonai žalius akinius, kada ir kur beeičiau, aš tą darau. Ir kokią minutę skaitau su šiais akiniais. Negaliu jų dabar apčiuopti stalčiuje. Arba kartais aš užsidedu šiuos akinius (akiniai, kurie neturi stiklo silpnesnei akiai, ir turi juodą nepermatomą stiklą stipresnei), ir žiūriu per juos, kreipdamas dėmesį į tai, ką per juos matau savo silpnesniąja, dešine akimi. Jei užsisakau maisto restorane, išeinu iš jo, ir skaitau savo raudoną tekstą raudonai žaliais akiniais, tam kad mano dešinioji akis pailsėtų, o kairioji dirbtų, matydama raudonas raides.

Taigi, esmė tame, kad tą akimirką, kai nori dirbti su savimi, turi būti atsakingu savo gyvenime, atlikti visas pareigas, kurias turi – viena neturi būti kito kaina. Bet taip pat rasti sau laiko. Aš galiu pasakyti, iš tai kiek aš mačiau, kad esi nuostabi mama. Bet manau, kad taip pat turėtum rasti laiko, kai nesi mama, ir būti su savimi. Ir tą darydama galėsi visą savo gyvenimą padėti savo dukteriai, kuri bus tavo visą gyvenimą. Tai ir yra tas didysis dalykas, kuris aš manau, kad yra labai svarbus. Taigi, ką aš sakau žmonėms tokio, kas yra taip skirtinga? Aš tiesiog sakau, kad paprasčiausiai resursai esantys tavo kūne yra didžiuliai. Ir tai aš mokau, keliaudamas po visą Europą, ir to mokau pas save. Norėčiau, kad daugiau žmonių ateitų į mano apmokymus, ir mokytųsi tapti savęs gydymo specialistais. Manau, kad tai bus nauja ateities fizioterapijos forma. Norėčiau tą pamatyti prieš mirdamas. Bet jei tai neįvyks prieš, o tik po to, kai aš mirsiu, tai irgi bus gerai. Noriu pamatyti, kaip žmonės randa būdą save sustiprinti kaip niekad anksčiau. Naudoti raumenis, kurių nenaudoja, atpalaiduoti raumenis, kuriuos naudoja nuolat, ir abu integruoti. Neturėsime jokio artito, nes sąnariai ims dirbti labai subalansuotai. Neturėsime jokio vėžio, aš pasakyčiau, nes pagerinsime savo imuninę sistemą.

Iš tikrųjų, tai jei pažiūrėsi į visus ateities vaistus, jie mąsto apie naudojimą mūsų pačių imuninę sistemą, kad ji pati save išsigydytų. Nagi, mums reikia naudoti savo imuninę sistemą ir daryti konkrečius pratimus, kurie padeda sumažinti stresą kūne, kas paskui leidžia imuninei sistemai geriau veikti. Patikėsi ar ne, stresas slopina imuninę sistemą. Taigi, turime rasti būdą judėti pirmyn ir tai ir yra ką mes darome. Galiu duoti dar keletą nuostabių pavyzdžių, kuriuos esu turėjęs. Viena kinietė moteris atvažiavo kartu su grupe iš Kinijos, į budistų šventyklą Santa Cruz kalnuose ir dirbo kartu su Land of Medicine Buddha (Medicinos Žemė Buddha centras). Ji buvo vienas iš puikių žmonių, kurie atėjo pas mane po to, kai nuvažiavusi į Honkongą, žaisdama su savo dukromis pastebėjo, kad viena iš jų mažai ką matė kairiąja akimi ir atrado, kad penkiametė mergaitė turėjo kataraktą. Atvedė ją pas mane ir jos regėjimas buvo toks prastas, tik apie 2.5% (26/100). Aš jai pasakiau, kad reikia operuoti. Nuvedžiau jas pas vieną labai žinomą specialistą ir jis man pritarė, žinoma, jai reikalinga operacija. Jos lęšyje nebuvo kraujotakos ir dėl to buvo atsiradusi ta katarakta. Taigi, mama pasakė, jokiu būdu, ir vietoj to, kad atvedus pas mane vienai sesijai, ji atvedė savo dukrą pas mane trims sesijoms kiekvieną dieną. Tai buvo gana brangu. Ir aš paklausiau mamos, ką jinai daro. Ji atsakė, jog darau tai ko reikia, kad pataisytum mano dukrą. Taigi dirbom ir dirbom kartu. Ką aš supratau dirbdamas su ta mergaite, kai jai buvo šešeri, septyneri, aštuoneri metai, kad jinai turėjo nuostabią atmintį. Taigi jeigu uždengdavau jos kairiąją akį, kuri buvo jos stiprioji akis, ir ji žiūrėdavo su kataraktine akimi į atstumą, vaizdas būdavo neryškus, bet ji jį prisimindavo. Ir jei pamasažuodavau ją, ji galėdavo išlaikyti tą vaizdą apie valandą. Kai kažką prisimeni, kuo geriau prisimeni, tuo lengviau pakeisti. Nes smegenys pradeda siųsti žinutes akiai. Mano nuostabai, jos regėjimas dabar yra 20/40 minus, apie 80% normalaus regėjimo. Užtruko daug metų, bet yra nuostabu, kad ji tai padarė. Mes darėme tiek daug pratimų per tas trigubas sesijas, ir ji taip bendradarbiavo, buvo tokia puiki. Ir mama taip pat. Taigi, ką norėjau pasakyti yra tai, kad mama tą geriau padarė negu aš. Mamos žino savo dukras. Ji nusprendė, kad aš turėjau padėt jos dukrai, aš taip ir padariau.

Asta: Nuostabu. Puiki istorija. Meir, kokias matote tendencijas šiuo metu. Dirbate su žmonėmis, tyrinėjate, Jūs labai gerai žinote, kas vyksta su mūsų sveikata, nes dirbate su daug daug žmonių. Ką matote? Ar ji gerėja, ar mums iš tikrųjų reikia atsibusti ir kažką daryti?

Meir: Asta, aš noriu, kad tavo blog’as taptų tarptautinis ir žinomas, ir kad tu dalyvautum TedTalk ir tai nueitų toli, ir plačiai pasklistų, nes pasaulis prastėja kas minutę. Kas minutę. Kai pasižiūri į visus tuos telefonus, į kuriuos mūsų paaugliai ir jaunuoliai nuolat žiūri, gali pamatyti, kad jų periferija darosi ribota. Periferinis regėjimas yra be galo svarbus. Žmonija praleido milijoną metų, ir kas ten bebuvo prieš žmoniją praleido 70 milijonų metų vystydami periferiją. Mes ją kasdien blokuojame ir ji prastėja kasdien. Mes nesuprantame, kad klasės turėtų turėti geresnį apšvietimą, taigi pridedame fluorescentinių šviesų. Mes nesuprantame, kad sėdėti ant kėdės ilgą laiką yra blogiau negu rūkymas, ir rūkymas jau yra labai blogai. Mes nesuprantame, kad batai ir cementas yra labai sunku pėdoms. Mes turime peržiūrėti mūsų gyvenimą. Ar žinai, kad berankiai žmonės gali save pamaitinti su savo kojų pirštais? Ir visgi dauguma žmonių neturi jokio judesio savo kojų pirštuose. Ar žinai, kad žmonės anksčiau lipdavo į medžius, bet žmonės nebevaikšto su pasikeitimais ar net neiškelia į viršų rankų. Mes nenaudojame tiek daug savo raumenų, ir vis labiau ir labiau degeneruojame. Ir žinai, karai šiame pasaulyje, ramumo stoka pasaulyje, netgi ramumo stoka gražiojoje Ispanijoje šiomis dienomis, nors Ispanija yra geriau negu dauguma kitų vietų.

Tiesą sakant, ši ramybės stoka pasaulyje yra dėl to, kad mes neturime užtenkamai erdvės mūsų pačių kūnuose. Iš to prasideda pyktis, pavydas, susierzinimas. Jeigu išmoksime, kokie mes esame galingi, ir kokia didi yra gamta, pakilsime virš neigiamų gyvuliškų instinktų, ir eisime į dvasinį instinktą, kurį galime pasiekti, tam kad geriau save suprastume, medituotume ramybę savyje, pateksime į visiškai naują pasaulį ir gyvensime visiškai kitokį gyvenimą. Dėl to, kad tai į ką žiūrime išorėje, egzistuoja mumyse. Mūsų politikai esame mes. Tai tiesa.

Nesvarbu, ar tai būtų Ispanija ar JAV. Dabar JAV šiek tiek blogiau (juokiasi).

Asta: Įdomu stebėti, kas vyksta. Gerai, sekantis klausimas, kurį Jums turėjau – taigi, Jūs dalinatės nuostabiomis istorijomis, apie nuostabų darbą, kurį Jūs darote, ir Jūsų paties patirtis yra neįtikėtina, kasdien paliudijate ypatingus dalykus, kuriuos žmonės patiria savo kūnuose, regėjime. Tačiau tuo pat metu, turime visą medicininę sistemą, kuri, kaip Jūs ir sakėte, yra naudinga ir reikalinga, kai kurioms gyvenimo situacijoms. Tačiau oftalmologai ir optometristai mums sako, kad yra neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, iš mano pačios patirties, trumparegystė man prasidėjo, kai buvau gana maža, kai pradėjau mokyklą.  Ir kaip nutinka, vos užsidedi akinius, kiekvieną kartą apsilankęs pas optometristą gausi stipresnius, tiesiog taip paprastai. Ir prisimenu vieną atvejį, kai prieš kelis metus, vieną iš paskutinių kartų kai tikrinausi regėjimą, pasidalinau su optometristu, kad atradau šį nuostabų Bates Metodą, truputį apie Jūsų darbą, ir jis tiesiog pradėjo iš manęs juoktis. Jis tiesiog pasakė, kad tai visiškas išprotėjimas, tai neįmanoma, „jei ką nors pasieksi, ateik su manim pasišnekėt, bet nemanau, kad taip bus“. Kodėl taip yra – iš vienos pusės Jūs turite tiek resursų, tiek įrankių, tiek atsakymų žmonėms norintiems pagyti, ir tuo pačiu metu turime tokią trumparegišką sistemą, kuri visiškai nenori matyti atsakymų, ar sprendimų, nors mums ir sako, kad jų ieško?

Meir: Ne, jie mums nesako, kad jų ieško, čia – tavo klaida. Jie mums pasakė, kad jau juos rado. Sprendimas tavo prastam regėjimui yra “ramentai” – akiniai. Sprendimas tavo prastam vaikščiojimui yra ramentai ir vaikštyklė, net prieš pradedant spręsti. Leisk man tave pataisyti, jie neieško sprendimų. Jei jie ieškotų sprendimų, jie žiūrėtų į mus, nes mes turime daug pavydžių.

Noriu tau papasakoti – mano dukra gimė su kataraktomis. Ir aš ėjau medicinos keliu, mes išėmėme jos lęšiukus, įdėjome kontaktinius lęšius, kad matytų iš arti, paskui vis silpninom. Ji sumažino savo receptą nuo 33 iki 12, kas nėra taip blogai, nes ji neturi savo natūralaus lęšiuko. Prieš jai sukankant 10 metų, ji nuėjo į ligoninę, kur paprastai eidavo, susitikti su oftalmologu ir optometristu. Tą dieną buvo naujas optometristas, kurio ji nepažinojo, ir jis ėmė jai stiprinti akinius, o ji pradėjo vis prasčiau ir prasčiau matyti. Ji matydavo 20/30 ar 20/40 su pataisymu, o tada vos – 20/80, 20/100. Aš ten nebuvau, bet kai atėjau, jos mama buvo labai supykus. Pasakiau, kad čia nieko tokio, pasisodinau ją sau ant pečių, uždengiau jos kairę akį ir leidau jai žiūrėti į mašinas, judėjimą, truputį padėdamas dirbti jos silpnesniajai akiai. Grįžusi atgal pas gydytoją, ji matė 20/60 be akinių, ir pirmą kartą gyvenime 20/20 su akiniais – mergaitė be lęšiukų. Taigi tai vienas pavyzdys, kaip būna. Jos gydytojas parašė man nuostabų rekomendacinį laišką, ir jis yra vienas iš žinomiausių vaikų oftalmologų pasaulyje, tas laiškas yra mano knygos naujoje angliškoje versijoje.

Ir dar, susipažinau su vienu žmogumi, kuriam buvo paskirta ragenos operacija dėl keratokonuso, dirbau su juo ir jo regėjimas labai sustiprėjo. Ir abu – jo oftalmologas ir optometristas – po aštuonių mėnesių darbo su manimi, pasakė, kad operacija buvo nebereikalinga. Jis norėjo jiems papasakoti kaip jam pavyko, bet jie nenorėjo apie tai girdėti. Taigi mes turime pradėti revoliuciją. Šešiasdešimtaisiais iš žmonių, kurie bėgiojo ir keitė savo dietą, buvo juokiamasi, įskaitant kardiologus. Šiandien kiekvienas kardiologas tau pasakys, kad jei nenori turėti širdies problemų, stebėk savo dietą. Jei nenori širdies problemų, sportuok. Dabar jau ir vėžio specialistai kalba apie tai, kad reiktų sumažinti cukrų. Taigi, kai kada nuo to pagerėja, bet kada kalbame apie neurologines problemas, jie nieko nežino. Kai kalbame apie regėjimo problemas, jie nieko negali patarti. Tam mes čia ir esame. Mes mokome fizinę terapiją akims ir nervų sistemai. Žmonės daro pratimus, kurie tikrai kenkia kūnui. Aš juos pavadinčiau nelabai išmintingais pratimais, kurie perkrauna kai kuriuos raumenis, pertempia kartais net iki trūkimo. Mes dirbame jausdami kūną ir dialoge su juo. Viskas, ką aš išmokau nuo tada, kai dar net nebuvau septyniolikos, per paskutinius 45 metus, viskas, ką aš žinau, yra niekas palyginus su tuo, ko prireiks mano sekančiam klientui. Aš visada turiu būti dialoge su jo būsena, ir taip galima pataisyti labai daug dalykų. Galima akį, išsikišusią dėl skyliaudkės problemų, grąžinti atgal. Galima padaryti tiek daug dalykų, tačiau reikia suprasti, kad poilsis, prisitaikymas prie šviesos, žiūrėjimas į tolį, žiūrėjimas į detales, periferinis regėjimas, balansas abiejų akių naudojime, balansas kiekvienoje iš akių (kada kažkurią jos dalį naudojame daugiau negu kitas), kūno ir akių koordinacija, geresnė kraujo cirkuliacija – visa tai yra regėjimui. O kūnui mes turim atpalaiduoti raumenis, kuriuos nuolat naudojame, naudoti raumenis, kurių niekada nenaudojame, juos integruoti ir pagerinti ryšį tarp nervų ir raumenų, ir odos, ir smegenų. Mes turime pradėti kurti didesnį ryšį tarp visko.

Asta: O ką manote apie mintis? Kokia minčių role? Dabar daug kalbama apie sąmoningą dėmesingumą, apie kūno ir minčių ryšį – kaip tai matote savo darbe?

Meir: Mintys yra kiekvienoje ląstelėje. Virškinimo sistema veikia tavo smegenis, smegenys veikia virškinimo sistemą. Tavo seksualinė sistema veikia tavo smegenis, tavo smegenys veikia tavo seksualinę sistemą. Raumenys veikia smegenis, smegenys veikia raumenis. Vakar, dirbant su mano kliente, kuri bandė lipti laiptais aukštyn, buvo labai aišku, kad kai ji išsigąsta, ji suakmenėja ir tampa dar labiau paralyžiuota, o kai mažiau bijo, tada ne. Taigi yra labai naudinga mokytis atsipalaiduoti. Kodėl ištinka astma? Todėl, kad žmogus kovoja bandydamas kvėpuoti. Jiems sunku iškvėpti ir jie ima kovoti. Jei nekovoja, gali kvėpuoti. Ir tada turi naudoti visus tuos inhaliatorius. Kai mes juos išmokome kvėpuoti nugaros apačia, dauguma net nežino, kad iki ten siekia plaučiai. Kai jie sutelkia dėmesį į nugaros apačią, atleidžia krūtinę ir pilvą, ir kvėpuoja lengviau. Taigi tavo klausimas apie mintis yra labai gilus. Protas ir mintys yra mūsų darbo su savimi dalis. Netgi pakeldamas ranką į viršų, galiu sakyti “mano pirštai kelia mano ranką”, kad mano petys ir ranka būtų atsipalaidavę, ir galiu ją pakelti. Jei tą pasakau, mano ranka tampa lengva, jei ne, ji lieka sunkia. Kitas dalykas, klausymasis, jei kalbame apie mintis, kalbame apie klausymąsi. Žmonės sunkiai sportuoja, kai kūnas tam nepasiruošęs. Pavyzdžiui, mano metas bėgioti yra anksti iš ryto, bet ne kiekvieno. Bet kai kurie žmonės daro sunkius pratimus vidurdienį, ir galvoja, kad jiems tai tinka, kankinasi, ir galvoja, kad jiems tai gerai. Ir mes turime klausytis kūno ir reaguoti į jo poreikius, bet mes bėgame nuo kūno. Kartais mes slepiamės po disciplina ir susitelkiam ties disciplina, ir užmirštam save. Taigi buvimas sąmoningai dėmesingu yra buvimas čia ir dabar, būti dabartyje.

Asta: Tikra tiesa. Kaip mama, Meir, turiu paklausti, kaip galiu užtikrinti, kad mano dukra užaugtų sveika, laiminga, su puikiu regėjimu? Kokiais patarimais ir gudrybėmis pasidalintumėte su šiandienos tėvais, su visais šiais iPads ir telefonais. 

Meir: Atidėk. Atidėk telefonus, kiek tik įmanoma. Vesk ją į gamtą kiek gali daugiau. Įdiek jai meilę salotoms, ir ne sunkiems kepsniams. Įdiek jai meilę gamtai. Pas vieną oftalmologą, kuris buvo labai intuityvus, kas yra puiku, viena moteris atvedė savo dukrą, kad gautų jai akinius. Ir jis jos paklausė, “kiek laiko dukra praleidžia priešais kompiuterį?”. Ir ji atsakė, “visą dieną”. Jis jai pasakė, kad kas pusvalandį ji turėtų eiti pažaisti į lauką. Taigi ji ėmė žaisti, ir po dviejų mėnesių, kai ji apsilankė pas oftalmologą, jai nebereikėjo akinių.

Kitas oftalmologas kalbėjosi su vienu iš mano klienčių, kuri atėjo pas mane būdama 54-erių. Ji pradėjo eiti pas šį oftalmologą būdama 44-erių, ir oftalmologas jai pasakė, “aš galiu tau prirašyti akinius skaitymui, bet jie turės būti vis stipresni ir stipresni, tu vis dar gali skaityti be jų, taigi tą ir daryk”. Po dešimt metų, ji atėjo pas mane išmokti, kaip vis toliau skaityti be akinių, ir ji yra teisininkė, o jie labai daug skaito. Ką norėčiau tau pasakyti, be jokių abejonių, kad tai ką turi daryti su savo dukra yra, visų pirma, duoti jai nepriklausomybę ir gundyti, sugundyti ją pamilti gamtą. Suprask, kad viskas ką jai parodysi, nusibos, taigi kiekvieną kartą turėsi jai parodyti kažką naujo.

Aš dirbu su vienu kūdikiu, kuris pas mane atvyko iš Izraelio. Jie atvyko pas mane į Niujorką mano paskutiniosios knygos kampanijos metu, kuri, beje, labai gerai buvo parduota. Mano kampanija labai pavyko. Ne dideli kiekiai – buvo parduota apie 3000 per tris savaites, bet tai buvo visos knygos, kurios buvo atspausdintos. Jie turės spausdinti 4000. Bet kuriuo atveju, aš nuvykau į Niujorką ir jie susitiko su manimi Niujorke. Ir ji buvo gimusi su katarakta dešinioje akyje, ne kairėje. Taigi mes uždengėme kairiąją akį, ir leidome jai žiūrėti į mirgančią šviesą ant lubų. Išėjome į lauką ir uždengėme dalį dešinės akies, nes ji jos niekada nejudindavo į šoną, ir stimuliavome, taigi ji pradėjo žiūrėti į dešinę. Beje, ši mažylė mane labai pamilo, ir aš ją pamilau nuo tos akimirkos, kai ją sutikau. Aš ją masažuodavau, kai jinai maitindavosi, ir mama sakydavo, kad ji būdavo ramiausia, kai aš būdavau šalia, ji niekada nesusierzindavo, kai aš buvau šalia. Taigi, tada mes pervažiavom į Montrealį ir buvom netoli parko. Aš esu prieš akies uždengimą (ilgalaikį), ką padarytų gydytojai – uždengtų jos kairę akį, išimtų kataraktą per pirmus šešis mėnesius, ir nesitikėtų gerų rezultatų. Aš esu už interaktyvų akies uždengimą, taigi mes nuėjome prie ežero, ji buvo susidomėjusi antimis. Tuomet mes uždengėme jos kairią akį ir ji vis tebežiūrėjo dešiniąja. Mes pastebėjome, kad po trijų dienų jos daugiau nebedomino antys, bet ji susidomėjo šunimis. Vienam iš šunų tai labai patiko ir jis ėmė prieš ją pasirodyti, šokinėti aukštyn ir žemyn. Ketvirtą dieną, jai buvo nebeįdomus šuo, bet sudomino kiti kūdikiai. Po to ją sudomino gamta, paskui šviesa ir tamsa. Ir mes vis bandėme suprasti, ko jinai nori. Žinoma, tavo dukrai reikia disciplinos, kad neišsišoktų, bet taip pat turi atrasti, kas ją domina kiekvieną kartą ir dirbti su tuo. Ir atvesti ją į gamtą per jos pomėgius, kokiu tik galima būdu, ir turėsi sveiką dukterį.

Asta: Ir galbūt [ką patartumėte] tėvams, turintiems vaikus su regėjimo problemomis, gal trumparegystės pradžia, ar panašiai?

Meir: Nenešioti akinių iš pat pradžių.

Asta: Nenešioti akinių.

Meir: Ne. Ne iš pradžių. Nebent jei jų be galo reikia matyti lentą. Reikia sėsti į pirmą eilę, išmokyti juos pažiūrėti į ką nors gerai pažįstama, prieš žiūrint į lentą. Išmokyti juos palming  (pratimo, apie kurį Meir kalba pokalbio pradžioje), pasimasažuoti aplink akis, pamasažuoti kaklą. Pamatysi, kad jie regės daug geriau.

Asta: O jei tenka dirbti su specialistais?  

Meir: Išsirinkite savo specialistą. Jis nebūtinai turi su jumis sutikti, bet turėtų su jumis gražiai elgtis, nepaisant to, ką Jūs darote. Į tai įeina žmonės, kurie yra atviri mūsų darbui. Ir vis daugiau ir daugiau žmonių studijuojančių pas mane yra specialistai. Taigi aš tikrai manau, kad mes turime pripažinti, jog kai kurie žmonės po sunkių studijų kaip profesionalai, nori daryti kažką kita. Daug gydytoju daro jogą, ne absoliučiai šnekant, bet palyginus tikrai gana daug. Daug gydytojų ieško alternatyvų. Susipažinau su viena iš žymiausių raumenų specialisčių Brazilijoje, kuri dirba su raumenų distrofija, ir ji mane pabarė už tai, kad nesu parašęs darbo ar nepadaręs medicininio tyrimo apie savo darbą ir pasisekimus su raumenų distrofija. Dėl to, kad ji norėtų rasti vaistą tiems klientams, ir nori parašyti apie fizinę terapiją, ir jos prielaida yra, kad tai būtų maniškė. Taigi, tai yra ką jinai nori padaryti. Ką noriu tau pasakyti, individualiai tie, kas yra labai atviri ir protingi, ieškos kitų išeičių, įskaitant gydytojus. Nesuteik per daug pagarbos kieno nors licencijai, geriau gerbk patį procesą. Ir jei kas nors su licencija eis kartu su juo, tada gerbk juos dar labiau.

Asta: Meir, aš pasidalinsiu visomis nuorodomis į Jūsų puslapį, ir YouTube kanalą, ir visa kita. Ar yra dar kas nors, kuo norėtumete pasidalinti su tais, kurie nori daugiau sužinoti apie Jūsų darbą?

Meir: Man labai svarbu, kad daugiau ir daugiau žmonių mokytųsi su manimi. Apmokymų kursai nėra labai ilgi, nėra labai trumpi, bet ir ne ilgi. Galima atvykti pirmajai 160 valandų klasei su manimi. Tie, kurie negali atvykti pasiruošimui su manimi, atvykite į rimtas klases, kaip tos, kurias turėsiu Vokietijoje, spalio 12-18 dienomis, arba Portugalijoje nuo spalio pabaigos iki lapkričio pradzios. Noriu, kad atvyktumėte į mano klases, kur bebūtumėte Europoje, net jei esate Anglijoje, atvykite į tas, nes anksčiau ar vėliau vis tiek vyksiu į Angliją. Ir prašau, prašau, pažvelkite į save rimtai, dirbkite su savimi rimtai. Tie, kurie atvyksta į mano ilgus apmokymų kursus – 165 valandos yra įvadas į pilną 1000 valandų apmokymą – bet tas ilgas kursas pakeičia gyvenimus tiek daug žmonių. O kai kurie žmones pasikeičia vien perskaitę vieną iš mano knygų. Taigi, dirbkite su savimi, tai pirma ir paskutinė žinutė. Nusimeskite visus tuos prietarus, kuriuos turite apie save ir nekreipkite dėmesio į tai, ką sako gydytojai apie tai, ką jūs galite, jūs galite daug.

Asta: Meir, esu labai dėkinga už šias kelias minutes, kurios man suteikė galimybę pasišnekėti su Jumis. Aš pasidalinsiu apie Jūsų darbą, išversiu mūsų pokalbį į lietuvių kalbą, kuri yra mano gimtoji kalba, kad dar daugiau žmonių sužinotų apie Jus ir ką Jūsų darote. Aš turiu norą vieną dieną atvykti į San Franciską ir susitikti su Jumis kokiam nors apmokymui iš Jūsų ir visų, esančių mokykloje. 

Meir: Nuostabu. Taip pat noriu tau pasakyti, kad tikiuosi rasti leidėją rusų kalba mano naujai knygai. Taigi jei tai pasieks Lietuvą, gali pranešti, kad ieškau vertimo į rusų kalbą.

Asta: Galbūt šis pokalbis padės atrasti tinkamą žmogų. Tikėkimės, kad kas nors išgirs ir galės padėti. Nes tai yra žinia, kuri turi būti išgirsta visomis kalbomis ir visame pasaulyje. 

Meir: Tikiuosi, kad tavo blog’as pasklis visame pasaulyje. Ir tikiuosi, kad tai tik pirmas mūsų susitikimas.

Asta: Aš taip pat, Meir. Ačiū labai labai, ir tikiuosi pasikalbėsime vėl.

Meir: Su malonumu. Viso gero.

Tags:
0 Comments

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2022 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?