„Prašau, ne. Prašau, ne!.. Prašau, nedaryk to!!!” Turiu garsiai praktikuotis šią frazę tam, kad kitą kartą nuskambėčiau pasitikinčiai ir ryžtingai. Ir vėl tai nutiko – situacija, kurioje jaučiu tarsi būčiau neužstojus savo dukters, bet vietoj to pasilikus malonia pašnekove. Galbūt visiems tai atrodys kaip kažkoks menkniekis, bet ne man, ir aš prižadu, kad tikrai to išmoksiu.
Nuo pat pirmos mūsų dukrytės gyvenimo dienos su ja elgiamės kaip su pilnai visaverčiu – net jei ir labai mažyčiu – žmogumi, kuris yra vertas mūsų visiškos pagarbos. Todėl jos visada paprašome leidimo ir paaiškiname kas bus, prieš darydami bet ką, kas yra susiję su jos kūnu – galų gale juk jis yra jos, ar ne? Kas tai bebūtų – vystyklų pakeitimas, masažas, ar šukavimas – mums atrodo įprasta ir akivaizdu paklausti jos leidimo ir paaiškinti, ką dabar darysim. Juk aš nešoku savo vyrui iš nugaros ant sprando ir neimu jo šukuoti, kai jis to visai nesitiki. Tai išaugo į skaidrų ir gražų mūsų tarpusavio bendravimą, ir ji mums duoda ženklus apie tai, ko ji nori ir ar yra pasiruošusi kažką daryti. Pavyzdžiui, nuo pat gimimo ji atsibudusi ir pilnai sąmoningai dalyvauja savo nagučių kirpime, o mums nereikia jos vilioti, nukreipti dėmesį ar laukti kol ji užmigs. Mums tai atrodo lengva, paprasta ir aišku. Ar ne?..
Pasirodo, kad ne. Vėl ir vėl – ir VĖL – mane stebina ir tiesiog šokiruoja kaip beveik visam likusiam pasauliui kūdikiai yra tiesiog mielos vapančios lėlytės, kurias galima liesti, griebti, pakelti suaugusių (dažnai nepažįstamų) džiaugsmui be jokio perspėjimo ar menkiausio susimąstymo, kad galbūt kūdikui tai gali sukelti nepatogumą. Ir kai tai įvyksta – dėl tokių akivaizdžių priežasčių – ir kūdikis ima verkti, nusikaltęs suaugusysis elgiasi taip lyg kūdikis yra tiesiog per daug jautrus ar kažkoks verksnys… Juk tai taip kvaila – kam gali nepatikti, kai nepažįstamas žmogus gnybteli į skruostą?.. (Man skauda galvą, kai užverčiu į viršų akis taip, kaip ką tik tą padariau!)
Taigi, istorija tokia. Mūsų dukrytei Leilai – 14 mėnesių, ir jai vėl dygsta dantys. Kažkaip, dėl kažkokių anatomiškai nepaaiškinamų priežasčių, tai visada reiškia gausiai snargliuotą nosį. Prieš ją nuvalant, mes visada jai pasakome, kad norim tą padaryti ir paprašom jos leidimo. Kartais jinai nori, kad nuvalytumėm, kartais ne; kartais jinai nori tą padaryti pati, o kartais pučia, kol mes laikom nosinę. Kai ji to nenori, nėra jokios problemos – dažniausiai, už poros minučių ji sutinka. Bet mes niekada jos to neverčiam daryti ir negriebiam valyti nosytės, kai jinai to nesitiki. Šią taisyklę taip pat taikome visiems kitiems šeimos nariams ir svečiams mūsų namuose.
Vakar kartu su Leila leidom gražų saulėtą rytą, užsiėmusios savais reikalais, ir užėjom į parduotuvę nusipirkti kaštainių (galų gale jau prasidėjo sezonas!). Kai jau beveik buvo mūsų eilė sumokėti, susitikom vieną porą kartų anksčiau matytą šeimą su jų mažyliu. Vos spėjome apsikeisti pora paprastų nusistebėjimų apie tai, kaip greitai auga vaikai, kai staiga – *siaubo aiktelėjimas!* – šios šeimos vyras pašokęs į priekį su šiurkštaus virtuvinio popieriaus gabalu, griebė mano dukrai už nosies (kuri iki šios akimirkos laimingai – su šiek tiek snargliuota nosim – sėdėjo nešyklėje man prie krūtinės). (… Trumpam padarysiu pauzę, kad pajustumėte pilną efektą …) Tikrai. Nepažįstamas žmogus. Be perspėjimo. Griebė patenkintam kūdikiui už nosytės. Kol ji buvo savo motinos glėby. Kad nuvalyti!..
Net nežinau nuo ko pradėti, kad nupasakočiau mūsų abiejų šoką. Pajaučiau, kaip Leila krūptelėjo ir prisispaudė prie manęs, ir išgirdau save kažkaip droviai sakančią „jai tai nepatinka, nes auga dantys”. Jo žmona tarsi akimirką pasvarstė šį mano pastebėjimą ir linktelėjo galva priimdama „pasiteisinimą”. Už kelių sekundžių apsikeitėm greitais atsisveikinimais, nes buvo mūsų eilė mokėti už kaštainius.
Visą likusią dieną vis bandžiau suvokt šią situaciją. Rimtai? Gal čia kažkoks naujas užsiėmimas – griebt kitiems žmonėms už nosių, kada tik beužsigeistumėm? Ar galėjau kažką padaryti, kad būčiau parodžius, kaip tai buvo absurdiška ir nederama? Ir iš kur jis ištraukė tą virtuvinio popieriaus gabalą? Ir kas blogiausia – mano nuolankusis „jai tai nepatinka, nes auga dantys”? Nes kitomis sąlygomis, jai būtų patikę? Kas čia per kvailas pasiteisinimas? Taip ir buvo – labiau negu tas faktas, kad laisvai siautėja vaikų nosių graibytojas, kuris puola be perspėjimo, mane sutrikdė tai, kad neužstojau savo dukters. Kad nesugebėjau greičiau atsipeikėti iš savo šoko ir drąsiai, be nervinimosi, paaiškint tam tipui, jog prasižengė. Vietoj to, mano reakcija buvo beveik kaip atsiprašymas – ak, žinote tuos kūdikius, šiandien jai dygsta dantys, bet prašau, ateikite pagriebti jai už nosies kokią kitą dieną…
Vis dar nesu 100% tikra, koks turėjo būti mano atsakas. Gal griebt jų vaikui – o dar geriau, tam pačiam vyrui – už nosies? Įsiust ir detaliai išaiškint, kad kūdikiams, žmonėms – velniai griebtų, visiems gyviams su nosim ar be – nepatinka, kai juos liečiama be jų sutikimo? O gal kaip knygos apie švelnią discipliną siūlo elgtis su pypliais – ramiai ir užtikrintai it nerūpestingas firmos direktorius pasakyti „Aš tau neleisiu / aš nenoriu, kad tu ją liestum”? Koks yra geriausias būdas išmokyti kolegas suaugėlius pagarbos ir sąmoningo atidumo kūdikiams ir vaikams? Nežinau. Tik žinau, kad kai sekantį kartą pamatysiu saugusįjį peržengiantį mano vaiko asmenines ribas, noriu elgtis ryžtingai ir be dvejonių. Todėl, kad tai maža snargliuota nosytė kažkokiam žmogui, bet milžiniškai svarbus reikalas man.
Tags: sąmoninga tėvystė ir motinystė švelni tėvystė ir motinystė
