Vaikystės ekologija – André Stern paskaita

Asta with André Stern at the Ecology of Childhood Lecture in Madrid, May 2017

Jei turėčiau pasirinkti vieną knygą, kuri man atnešė daugiausia entuziazmo pastaraisiais metais, be jokios abejonės tai būtų Yo nunca fui a la escuela (ispaniškai:  Aš niekada nėjau į mokyklą), kurią parašė muzikas, kompozitorius, gitarų meistras, autorius ir žurnalistas André Stern. Ši knyga yra jo vaikystės autobiografija ir užrašai iš gyvenimo be mokyklos. Jo tėvas, Arno Stern, yra žinomas edukologas ir tyrėjas, kurio pagrindinis darbas buvo sutelktas į pagarbą žmogaus spontaniškiems polinkiams. Būtent ši gili pagarba bei pasitikėjimas ir privedė André tėvus prie sprendimo nesiųsti savo vaikų į mokyklą. Po mėnesių, kuriuos praleidau besidžiaugdama šios knygos įžvalgomis, galų gale turėjau galimybę sutikti André jo paskaitoje, pavadinimu Vaikystės Ekologija: tikrumo ir pasitikėjimo požiūris į autentiškus mergaičių ir berniukų poreikius.Visos paskaitos metu užsirašinėjau įžvalgas, kuriomis norėčiau su Jumis čia pasidalinti. Tai nėra tiesioginės citatos, tiesiog idėjos, kurias spėjau užsirašyti, kol vertėjas dalinosi vertimu iš prancūzų kalbos su smalsia ispaniška auditorija. Tikiuosi, kad mano užrašai atspindi jo pažiūrų dvasią ir visus susidomėjusius paskatins giliau pažvelgti į André’s bei jo tėvo darbą.


Kai man buvo 4 metai, sugalvojau specialią frazę prisistatyti visiems, su kuo susipažindavau, ir tai buvo: „Labas. Aš – André, esu berniukas (svarbi detalė, kai esi ilgaplaukis berniukas), man 4 metai, aš nevalgau saldainių, ir neinu į mokyklą”. Kadangi beveik niekas nepasikeitė nuo tada, aš vis dar galiu naudoti tą pačią frazę prisistatymui: „Labas. Aš – André, esu berniukas, man 46 metai, aš nevalgau saldainių, ir aš niekada nėjau į mokyklą”. Būtent ši paskutinioji dalis – apie tai, kad nėjau į mokyklą – pagauna daugumos dėmesį, kadangi mūsų visuomenėje tai yra laikoma išimtimi. Tačiau, mano manymu, tai, ką išgyvenau, yra visai ne išimtis, nes kiekvienas vaikas paliktas ramybėje tai patirtų. Esu toks banalus kaip mango sėkla – jei pasodinsi, ji užaugs. Ir kiekvieno vaiko prigimtis yra augti ir mokytis, todėl mano patirtis yra banalybė, o ne išimtis.

Tad kodėl svarbu apie tai kalbėti? Todėl, kad pasaulis rimtai pasikeitė per paskutinius keletą metų. Daug dešimtmečių, jei ne šimtmečių, pasaulis buvo pristatomas kaip egzistuojantis nuolatiniame kare, kuriame galėjo išlikti tik patys stipriausieji, o visi likusieji, nesantys pakankamai tvirtais, turėjo saugotis, kad nebūtų praryti. Visi įrodymai tai teigė. Tai buvo naudojama kaip pateisinimas, kaip alibi mūsų pačių žiaurumui ir konkurencijai. Tačiau pastaruoju metu mokslininkų bendruomenė atvėrė Pandoros skrynią, ėmę tyrinėti modernesnes, „naujojo amžiaus” idėjas, ir pradėjo rasti vis daugiau ir daugiau įrodymų apie tai, jog viskas, iš tikrųjų, yra apjungta. Pavydžiui, buvo atrasta jog maži medeliai, negaunantys pakankamai šviesos dėl savo ūgio, yra maitinami didesnių medžių per sudėtingą šaknų mitybos sistemą. Šie ir panašūs mokslininkų atradimai reikalauja, jog pakeistume savo pasaulio suvokimą. Nauji žodžiai įžengia į mūsų pasaulio viziją – sinergija, simbiozė, solidarumas, bendras kūrimas. 

Tai – nauja pasaulio vizija, nes daug amžių jis buvo pristatomas kaip kovojantis, ir vaikai buvo matomi kaip esantys visiškai nepalankioje padėtyje, kaip kažkas kam dar reikia užaugti ir tapti „versija plius”, t.y. suaugusiuoju. Tačiau dabar turime mokslinių įrodymų, jog vaikai gali išmokti bet ką ir tapti kuo tik nori, vaiko burna gali ištarti bet kurios kalbos garsus. Taigi, jų potencialas yra milžiniškas. Mokslas demonstruoja, kad mūsų genetinės programos gali prisitaikyti prie bet kurios situacijos ir išsivystyti iš šio potencialo. Kadangi genetinė programa nežino tikslios situacijos, kurioje mes gimsime kaip vaikai, ji turi potencialą prisitaikyti prie visų įmanomų scenarijų. Gimus laukiniame miške, mums reikės sugebėjimo atskirti visus žalios spalvos atspalvius, o gimimas Madride pareikalaus kitų pajėgumų. Taigi mes išlaikome tuos sugebėjimus, kurie yra esminiai, o visa kita išnyksta, ir potencialas prarandamas. Bet vaikai yra šio potencialo globėjai. Nėra jokio kito būdo žvelgti į vaikus. 

Mes visi, suaugusieji, viduje nešiojamės sužeistą vaiką. Šis sužeidimas įvyksta labai anksti mūsų gyvenime. Toks, koks tu esi – ne – tai netinka, turėsi pasikeisti. Tai prasideda labai anksti, vos po kelių dienų nuo mūsų gimimo, su labai paprastu klausimu – „ar mažylis gerai miega?”. Visas pasaulis to klausia, tačiau tai ne toks jau ir nekaltas klausimas. Dėl to, kad jis perduoda žinutę – esi geresnis, jei geriau miegi, turi pasikeisti. Ir tai tęsiasi visą mūsų gyvenimą, būtum geresnis, jeigu darytum xyz. Tai mus žaloja. 

Akys, kurios į mus žiūri, kai mes esame vaikai, apibrėžia kaip mes matome save visą likusį gyvenimą. Dabar, jau suaugusieji, mes vis dar save tebematome taip pačiai.

Maži vaikai galvoja, kad jie gali išmokti bet ką, ir tik kitų išmatavimai tam sutrukdo. Akys, kurios žiūrėjo į mus, kai buvome vaikai, yra tos pačios akys, kuriomis mes patys žiūrime į vaikus. Vaikai žino, kad jų sugebėjimai yra 100%, tačiau visuomenė juos mato kaip „nulį”, ir tai sukuria kentėjimą ir dar vieną žaizdą. Vaikai internalizuoja šią žinutę, jog jie privalo keistis, ir pakeičia savo nuomonę apie save tam, jog galvotų apie save taip, kaip juos mato kiti. Ir šis sužeistas vaikas yra viduje kiekviename mūsų. „Myliu tave todėl, kad esi toks, koks esi” – štai kur prasideda susitaikymas. Mes turime susitaikyti su tuo vaikuose, ir visas pasaulis pasikeis. Gali atrodyti, jog tai – milžiniškas darbas, tačiau viskas yra labai lengva. To pradžia – mumyse. Pradėdami turime žinoti apie savo įrangą – visi čia atėjome su spontaniškais polinkiais. Jų yra daug, tačiau šioje paskaitoje susitelksime prie keturių iš jų. 

Labai lengva – pradėkime nuo klausimo – ką daro visi vaikai, palikti ramybėje? Žaidžia. Mes visi tai žinome ir tą matome bet kurioje vietoje šiame pasaulyje, nepaisant aplinkybių. Vaikams tai yra svarbiau negu skausmo pojūtis, jie tęs žaidimą, net ir nugriuvę ar sirgdami. Antras klausimas – jei vaikams nesutrukdytume, ką jie darytų? Tęstų žaidimą. Mes tai irgi žinome. Tad tuomet paskutinis klausimas yra – KODĖL mes trukdom žaidžiantiems vaikams? Ir taip yra todėl, kad nepasitikim jų spontanišku polinkiu žaisti. Mums trūksta pagarbos. Tai ateina iš mūsų pačių sužeisto vidinio vaiko. Taigi mes įsiterpiam ir atskiriam žaidimą nuo mokymosi. Ar žinote, jog mokymasis vienas pats savaime neegzistuoja? Mokymosi sąvoka yra tai, kas lieka po žaidimo, tai kas pasilieka mūsų emocijose. Šios dvi sąvokos negali būti atskirtos. Ir vis dėl to, mes jas sudedame į du priešingus galus. Vaikui yra labai sunku, kai suaugusysis sako: „baik žaisti, turi mokytis”. Tai lyg sakyti: „kvėpuok, bet neįkvėpdamas oro”. Vaikas neabejoja suaugusiuoju, tačiau iš pradžių abejoja savimi ir galvoja, kad jis pats ar ji pati turi problemą. Tai aktyvuoja smegenyse tuos pačius skausmo receptorius, kurie yra aktyvūs intensyvaus fizinio skausmo metu. 

Žaidimas yra geriausias įrankis – nėra nieko geriau. Užsirašykite tai dar kartą ir didelėmis raidėmis – GERIAUSIAS BŪDAS MOKYTIS YRA ŽAISTI. Problema yra tame, jog neatsižvelgiame į žaidimą rimtai.

Ir vaikui tai yra problema, nes vaikai ne tik žaidžia, jie yra žaidimas – lėktuvas, pilotas, oras. Jei sutrukdome žaidimą su kažkuo kas yra svarbiau”, mes ne tik įsiterpiam į žaidimą, mes įsiterpiam į pačius vaikus – o tai tampa dar viena žaizda.

Pakalbėkime apie kitą spontanišką polinkį, susijusį su neurobiologų darbu. Per tuos šimtmečius, kai pasaulis mums buvo pristatomas kaip kariaujantis, viskas buvo paaiškinama per genus – kai kurie žmones yra kvaili, kai kurie protingi, ir to negalima pakeisti. Dabar mes žinome iš epigenetikos, kad viskas gali pasikeisti, nors prieš tai viskas buvo iškalta marmure. Kvaili tėvai turi kvailus vaikus, o protingi – protingus. Tokia buvo taisyklė. Mes neseniai atradome, kad paauglių smegenų zona, kurią stimuliuoja nykščiai, yra daug didesnė dabar negu buvo prieš 15 metų. Ir taip yra dėl naudojimosi telefonais ir SMS žinučių siuntinėjimo. Taigi smegenys iš tikrųjų gali pasikeisti dėl raumens, ir viskas nėra genetiškai užprogramuota. Mokslininkų grupė nusprendė sukurti kompiuterio programą, kuri treniruotų smegenis per raumenis. Nuostabus rezultatas buvo nulis. Bet jei tai taip puikiai veikė su SMS žinutėmis, kodėl nesuveikė dabar? Galutinis atradimas ir trūkstamoji dalis buvo tai, kad mes vystomės ir išmokstam greičiau, kai tai darome su entuziazmu. Mes visi žinome, kad jis mums duoda sparnus ir leidžia išmokti viską, ką norime išmokti. Bet iš neurobiologijos mes dabar žinom, jog kai esame entuziastiškai nusiteikę, neurotransmiteriams yra sukuriamas neurochemikalų kokteilis, ir tai įgalina neuroplastiškumą – taigi tai yra kaip trąšos smegenims. Tai tarsi kvietimas pasitikėti, jog mes ateiname į šį pasaulį mokytis žaisdami ir nešiojamės su savimi tam skirtas smegenų trąšas.

Tada pamatome, kad mažų vaikų smegenyse šis entuziazmo sprogimas vyksta vidutiniškai kas 2-3 minutes. Jie nežino hierarchijų, profesijų ar to, kas yra svarbu, todėl jie vienodai nudžiunga dėl mezgimo ar matematikos, virtuvės grindų ar astronautų. Jų smegenys nuolat dirba su šiomis entuziazmo trąšomis. Ar norėtumėte pabandyti atspėti, kaip dažnai šis entuziazmo sprogimas įvyksta suaugusiųjų smegenyse? Vidutiniškai, apie 2-3 kartus metuose! Ir jei Jus apima entuziazmas dažniau, tai tikriausiai reiškia, kad Jūs jį pavogiate iš kokio nors kito suaugusiojo :). Entuziazmas iš tikrųjų yra vienintelis resursas pasaulyje, kuris yra neribotas. Kiekviename vaike yra genijus, laukiantis entuziazmo. Kiekviename iš mūsų yra genijus, laukiantis entuziazmo. Bet turime viską pakeisti, panaikinti hierarchijas, nes jei negali susisiekti su savo entuziazmu, negali susisiekti su savo vidiniu genijumi. O su vaikais mes visada elgiamės taip, kaip elgiamės su pačiais savimi.

(André prieina prie moters, sėdinčios pirmoje eilėje ir atsistoja gana arti šalia jos) Tai yra poza, kurioje vaikai praleidžia savo dienas – užvertę kaklus į viršų. Tai yra nepatogu, bet dauguma vaikų turi suaugusiuosius, stovinčius virš jų ir per arti jų. (André atsitūpia) Štai kaip turėtume prieiti prie vaikų – jų lygyje. Svarbu pabrėžti, jog mūsų poza dar ne viskas, suaugusysis gali klūpoti, bet jei jų širdyje vis dar yra hierarchija, tai nieko nekeičia. Turime atsikratyti dominavimo prieš vaikus, todėl, kad tai ta pati hegemonija, kurią turime su savimi.

Vienas iš nuostabiausių mokytojų mano gyvenime buvo meistras, kuris išmokė mane dirbti su medžiu, kai aš buvau dar visai jaunas. Jis sakydavo: Galiu tau viską parodyti, bet negaliu tavęs nieko išmokyti”. Jis tiesiog pasidalindavo medžio gabalais, nieko nesakydamas apie jų kainą, ir nešnekėdamas su manimi kokia nors vaikiška maniera. Kodėl vaikas turėtų priimti tai, ko mes suaugusieji nepriimtumėme? Tai neturi nieko bendro su mūsų noru būti jiems mielais. Vaikai nori priklausyti, būti tokie kaip mes, o mes vis tiek šnekame su jais vaikišku kvailu būdu. Jie žino, kad mes taip nekalbam su kitais. Kai mes su jais taip kalbam, žinutė, kurią jie gauna yra, jog jie vis dar nepriklauso tai žmonių grupei, su kuria mes šnekamės normaliai.

Laikas pakeisti požiūrį iš ką mes galime vaikus išmokyti?” į ką mes galime iš jų išmokti?”. Kokiose srityse jie yra meistrai? Pavyzdžiui, vaikai neišskiria ir nediferencijuoja pagal amžių, rasę, lytį, rūšį – jie prie visų prieina su tolerancija ir atvira širdimi. Nėra jokio reikalo vaikus mokyti tolerancijos todėl, kad suaugusieji nežino, kas tai yra. Taikingesnis pasaulis lengvai pasiekiamas, mums tereikia nustoti tolti nuo savo spontaniškų polinkių. Šis atvirumas ir tolerancija yra trečiasis natūralus polinkis.

Ketvirtasis yra tai, jog nuo pat ankstyvo amžiaus vaikai nori eiti į pasaulį. Jei vaikas yra nelaimingas, mes sakome jog jis ar ji ožiuojasi, tačiau jei tik juos perkeltumėte į naują erdvę, iš karto pamatysite, kaip jie ims ją gerti į save su nuostaba. Vaikas žino, jog esame sukurti šiai įvairovei. Tu ir aš, mes visi – mes galime sukurti žymiai daugiau. Mes visi kartu – vienas gali greitai bėgti, o kitas sekti istorijas. Vaikas žino, kad jei jiems reikia pasiekti ką nors aukštai, jiems prireiks suaugusiojo, bet pasiekti ką nors po sofa, jis ar ji yra to ekspertas/-ė ir gali padaryti pats ar pati. Blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti vaikui, tai yra būti uždarytam namuose su tėvais, nes langas, per kurį jie matys pasaulį, pasidarys labai mažas. Viskas yra lauke. Ir mes taip pat pasidaliname savo baimėmis su vaikais. Pavyzdžiui, man atrodo siaubinga, kad mano sūnus Antonin mėgsta karstytis medžiais.

Mes nebijome naujų dalykų, mes bijome to, kas gali mus sužeisti, to, ko mes negalime kontroliuoti.

Mes esame sukurti naujiems veidams bei vietoms, ir taip, bet…” yra tipiškas atsakymas šiam natūraliam polinkiui. Kai turime viziją ar projektą, būtent taip, bet…” ir sunaikina mūsų svajones. Tai yra ko mes ieškome, tad tai ir randame. (André duoda instrukciją auditorijai atidžiai apsižvalgyti aplink, ieškant visko, kas yra raudona, praleisti kelias minutes įsimenant tuos objektus, ir pasako, kad visus testuos. Už poros minučių, liepia visiems užsimerkti ir pasakyti, kokius mėlynus daiktus jie matė. Visi juokiasi.) Taigi šis taip, bet…” yra toks pats – mes randame tik tai, ko ieškome.

Kai Antonin buvo trys metai, jis labai susidomėjo derliaus nuėmimo mašinomis – kombainais. Jis praleido visą žiemą žiūrėdamas video apie juos, ir nuiminėdamas derlių” nuo visų plokščių paviršių namuose. Kitą vasarą, visai šeimai keliaujant, jie pamatė laukuose kombainą. Visi išlipo iš automobilio, kad Antonin galų gale galėtų jį pamatyti. Netrukus, kombainas prisiartino prie jų ir vairuotojas juos pakvietė į vidų. Dviems valandoms! Vairuotojas buvo taip sujaudintas berniuko entuziazmo, jis norėjo jam parodyti viską, visas detales, mygtukus ir valdymą. Kokia tai buvo nuostabi galimybė Antonin išmokti apie visą tai! Vėliau vairuotojas paaiškino, kodėl jis sustojo prie berniuko: Per dienų dienas važinėju, tačiau niekas manęs taip nėra pamatęs, kaip šis mažas žmogutis. Jis ne tik kad į mane žiūrėjo, bet iš tikrųjų mane pamatė.” Tai buvo jo susitaikymas su savo vidiniu sužeistu vaiku – myliu tave todėl, kad esi toks koks esi; todėl, kad darai tai, ką darai. Turo pabaigoje, vairuotojas davė Antonin kviečio varpą ir paaiškino jam, jog tai buvo ateities duona – tai buvo lyg jis pats galų gale suvokė šventumą to, ką jis darė. Vaiko žvilgsnis nukreiptas į jį pakeitė tai, kaip jis pats save matė. Vaikas išeina į pasaulį ir keičia jį, ir keičia save ir savo tėvų pasaulį. Vaikas, kuris išeina į pasaulį, jį keičia mažomis banaliomis istorijomis.

Taigi pakvietimas yra ateiti į tą veidrodžio pusę, kurioje pasitikime vaikais. Ir tikėkimės, kad galėsime čia ilgiau pasilikti, nes kiekviena minutė, kurią praleidžiame čia, yra vaikui palaiminimas. Mes dažnai taip norime, jog jie būtų laimingi, kad net pamirštame gyventi kaip laimingi suaugusieji. Mes per vaikus matome savo praeitį, bet jie mumyse mato savo ateitį. Tai yra pakvietimas gyventi per jų akis. Mes gyvename savo vaikų akyse. Žemėje nebus taikos, kol nepradėsime pasitikėti vaikyste.

Pamąstymai iš klausimų ir atsakymų sesijos

– Apie suaugusiųjų rolę akompanuojant vaikus jų žaidime

Nėra jokio standarto todėl, kad nėra jokios metodologijos. Suaugusysis paprasčiausiai turi gyventi su vaikais, tačiau mes to nedarome, vietoj to, mes leidžiame savo laiką juos mokydami. Vaikams reikia žaisti. Jiems nereikia matyti, kaip mes keičiame ką nors, jog padarytume iš to žaidimą, tiesiog paprastai tai gyventi. Tai tik pasiūlymas, ir pagrindinė rekomendacija būtų, jog neklausytumėte jokių rekomendacijų. Kiekvieną kartą, kai išgirstate, kad kažkas turi atsakymą, tinkantį visam pasauliui, ir ypač, jei jie nori apmokyti ir ką nors parduoti – bėkite nuo to tolyn.

– Apie video žaidimus ir virtualią realybę

Tai yra labai modernus klausimas. Problema yra pristatoma taip – virtualus pasaulis yra pavojingas ir vaikai, kurie žaidžia video žaidimus, įsitraukia į juos. Taigi sprendimas yra sulaikyti juos nuo to taip ilgai, kaip tik įmanoma. Bet mes klystame, kai pradedame nuo klaidingos pradinės prielaidos. Pavyzdžiui, mes pastebime, kad vaikai visada prisiartina prie kitų vaikų. Tai neteisinga, vaikai prisiartina prie tų, kurie žaidžia, tik kad mūsų pasaulyje vaikai yra vieninteliai žaidžiantieji.  Taigi ne, vaikai nebūtinai prisiartins prie kitų vaikų, jie eis pas žaidžiančius vaikus. Kitas pavyzdys galėtų būti mokslininkas, eksperimentuojantis su blusa. Jis nutraukia jai koją ir sako: Blusa, šok!”. Blusa pašoka. Jis tai kartos dar ir dar kartą, iki kol ji liks be kojų. Tada jis liepia: Blusa, šok!”, o ji nebešoka. Tad jis užrašo eksperimento išvadą: Kai blusa lieka be kojų, ji tampa kurčia”.

Taip pačiai yra klaidinga sakyti, kad virtualus pasaulis yra pavojingas. Pasaulis yra pilnas iPads, iPhones, ir t.t. Galėčiau pasakyti: Aš turiu telefoną, o tu ne, nes esi vaikas“. Bet jei pasakyčiau: Tau negalima šio iPad, nes esi moteris”, tai būtų diskriminacija. Mes sakome: Vaikams reikia ribų”, bet jei pasakyčiau: Moterims reikia ribų”, tai – diskriminacija, taip anksčiau moterims ir būdavo. Pakeičiame tik vieną žodį, bet tai tas pats diskriminavimas. Dauguma tėvų dažnai naudoja frazę Kai užaugsi”, bet tai tik priverčia vaiką norėti būti kažkuo kitu negu jie yra, kitaip tariant, tapti kažkuo, kuris gali.

Vaikų pasaulis yra padalintas į du pasaulius: mokyklą ir namus. Dabartinė mokyklos sistema – ir tai nėra jos kritika, tiesiog jos bendro požiūrio pabrėžimas – kol ji egzistuoja savo paradigmoje, vaikui yra neįmanoma tapti tuo, kuo jis ar ji nori tapti. O kiekvienas vaikas nori tapti herojumi ar heroje. Mokykloje, jei esi herojus savo mokytojai, greičiausiai jausiesi atstumtas kitų mokinių. Kol šis požiūris egzistuoja, yra neįmanoma būti herojumi mokykloje. Namuose tas taip pat neįmanoma, nes tas pats požiūris egzistuoja namuose, kaip ir likusioje visuomenėje – niekas mūsų šeimoje nėra turėjęs tokių prastų pažymių kaip tu”, ir t.t.

Taigi jei vaikas negali būti herojumi nei namuose, nei mokykloje, virtualus pasaulis yra ta vieta, kurioje tai lengvai pasiekiama. Nėra jokios diskriminacijos, nei lyties, nei amžiaus, nei dėl odos spalvos – tai nieko nekeičia, nes ten būsi mylimas, gerbiamas ir su tavim bus kalbama, kaip su lygiaverčiu. Taigi, kas yra tokio pavojingo virtualiame pasaulyje palyginus su kitais dviem pasauliais, į kuriuos išsiunčiame savo vaikus? Jei nuspręsime uždrausti virtualų pasaulį, tai neišspręs problemos. Turime pakeisti analoginį pasaulį, padaryti, jog jis būtų toks patrauklus kaip virtualusis. Čia ir yra tikrasis darbas. Paskutinės studijos rodo, kad mūsų vaikai tampa tuo, kas juos supa. Taigi jei jie stebi žmones, kurie yra empatiški ir sėkmingi, vaikai bus empatiški. Jei jie mato sėkmingus žmones, besielgiančius žiauriai, jie taip pat tuo taps. Mes kariaujame su vaikais ir jiems rodome kasdieninį žiaurumą nukreiptą į juos. Žiaurumas vaikuose yra paprasčiausiai mūsų pačių žiaurumo veidrodis.

– Apie tai, kaip padėti vaikui, kuris labai bijo pokyčių

Mes visi norime metodo, kuris veikia. Entuziazmo problema yra tame, kad neįmanoma įpurtyti vaiko į tapimą entuziastišku. Tačiau entuziazmas turi vieną savybę –  jis lengvai užsikrečia. Dažnai vienintelis dalykas, ką galima padaryti, tai gyventi vaikų akyse gyvenimą pilną mūsų pačių entuziazmo. Problema yra tame, jog mes patys bijome naujų dalykų, tada sunku to išmokyti vaiką. Jeigu būtų tik vienas vienintelis atsakymas į šį klausimą, turėtumėte žiūrėti į tai su dideliu įtarimu.

– Apie tėvus, bandančius išspręsti savo pačių vaikystės “skausmo kuprinę”

Aš daug kalbu apie sužeistą vaiką – mes visi jį turime viduje. Net jei ir galvojame, kad mums jau per vėlu, mūsų vaikams nėra per vėlu. Vaikai, kurie užauga girdėdami Myliu tave, nes esi toks koks esi”, turi ši inkarą visam likusiam savo gyvenimui.

– Apie André gyvenimo patirtį ir ko reikia, kad tai būtų galima pakartoti

Viskas, kas įvyko man, gali būti patirta bet kurio vaiko. Bet tai dar nereiškia, kad tą gali padaryti visi tėvai. Vaikas yra sukurtas” išeiti į pasaulį, nes be to jis ar ji paprasčiausiai gyvens savo tėvų ribose. Vaikams reikia pasinaudoti pasaulio gausumu. Kalbant apie mano tėvus – nebuvo taip, jog jie vieną dieną pabudo ir suvokė, kad turėjo tobulas sąlygas daryti tam, ką jie darė – sociokultūrinius aspektus, pasitikėjimą vaikais, talentingus vaikus – ir nusprendė nagi, gerbkime natūralius mūsų vaikų ritmus”. Tai buvo paprastas įsitikinimas pasitikėti vaikais. Jie nebuvo priešingai nusiteikę prieš nieką. Jie tiesiog buvo už pagarbą natūraliems vaikystės ritmams ir ritualams. Iš pradžių buvo sprendimas. Diena iš dienos, euras po euro, mes padarome savo sprendimus įmanomais. Nėra jokių kitų reikalavimų.

Sprendimas, kuris tinka jums, tinka ir jūsų vaikams, ir jūsų aplinkai. Visų metodų” problema yra tame, kad jie visada ateina iš suaugusiųjų, iš jų vaizduočių ir patirčių – visas švietimas ateina iš suaugusiųjų. O mano pasiūlymas visada yra toks paprastas.

– Apie iškeliavimą su vaiku trims metams aplink pasaulį ir prieraišią tėvystę

Mūsų vaikai gyvena su mumis, taigi jei mes keliausime, keliaus ir jie. Pats gyvenimas yra kelionė, ne vien geografine prasme, taigi galbūt nėra vienareikšmio atsakymo. Mes esame modeliai savo vaikams, ir jie tampa tuo, kuo esame mes – mano tėvas yra toks autentiškas – aš noriu būti toks autentiškas, kaip jis”. Blogiausia, ką galite padaryti tai gyventi gyvenimą pasiaukodami – visas tas aš neturėjau gyvenimo tam, kad turėtum geresnį gyvenimą” požiūris. Jeigu jiems parodysi gyvenimą pilną pasiaukojimo, jie darys tą patį savo vaikams.

Jeigu norime, kad mūsų vaikai taptų laimingais suaugusiaisiais, turime gyventi kaip laimingi suaugusieji.

Per pirmuosius savo gyvenimo mėnesius išgyvename pačią intensyviausią prieraišumo patirtį, kokią kada begyvensime. Mes turime patirtį augti tame, ir paaiškėja, jog prieraišumas yra pagrindinis autonomijos faktorius. Tai yra visiškai priešinga tam, ko mes esam mokomi – išstumti, atskirti, leisti jiems verkti tam, jog autonomija būtų pristūmta” prie jų. Dabar pradedame suvokti visišką priešingybę ir tai yra – jei norite autonomiškiausių vaikų, duokite jiems kuo daugiau prieraišumo. Gentinėse bendruomenėse kūdikiai nepalieka savo tėvų ar kitų bendruomenės narių glėbio iki kol jie ima vaikščioti.

Gyvenimas yra pilnas nusivylimų, tad egzistuoja ši idėja, jog vaikai turi išmokti su tuo tvarkytis tam, kad būtų pasiruošę. Bet kurdami vaikams nusivylimus, tik persotiname jų imuninę sistemą, ir visas šis “mokymas” turi priešingą efektą. Nusivylimai neturėtų būti dauguma jų patirčių. Jei vaikas daugiausia patiria pasitenkinimą, frustracija bus tik mažuma jo patirčių ir jam ar jai bus lengviau su tuo susitvarkyti.

Prieraišumas yra pagrindas, nes juo pasakoma myliu tave nes esi, kas esi”. Tai inkaras keliaujančiai valčiai. Tai ne metodas, bet požiūris. Jei jiems tai duosi, visa kita tik organizacinės detalės.

– Apie struktūros sukūrimą vaikų gyvenime ir laisvės bei chaoso balansą

Nemaišykite laisvės su chaosu. Ši struktūros nebuvimo idėja, laissez faire, leisk jiems tai”, yra suaugusiųjų koncepcijos, išpopuliarėjusios pritaikant jas suaugusiųjų ir vaikų gyvenimams 1970-aisiais, ir tai buvo reakcija į nacizmą. Vaikai ieško ritualų, kurie jiems duoda struktūrą ir saugumą. Taip kaip ir mes, kai mes nukeliaujame į užsienio šalį, jaučiamės patogiau, kada suprantame vietinius ritualus. Tai yra asmeniniai ritualai – kada nusimauti paltuką, atsikelti 6 valandą ryte ir groti gitara; šeimos ritualai; visuomenės ritualai – sekmadieniai yra kitokie, o mašinos sustoja, degant raudonai šviesai.

Kai buvau mažas, man nebuvo problema nutraukti žaidimą dienos gale. Aš būdavau pražaidęs visą dieną ir žinodavau, jog sekančią dieną galėsiu tęsti žaidimą ten, kur jį palikau. Man nereikėjo nieko daryti, neturėjau dėl nieko rūpintis. Visos mano lego kaladėlės būdavo paliktos taip, kaip aš norėjau. Koks pasitikėjimas! Baigti žaidimą nėra problema – problema yra tada, kai jis negali būti tęsiamas. Mano tėvai niekada nenusprendė, kad 20.30 vakaro buvo metas eiti miegoti, tai tiesiog susikristalizavo savaime ir tapo ritualo dalimi.

Būtent mūsų baimės apribrėžia ir riboja mūsų vaikų pasaulį. Kai mano tėvas keliavo lankydamas gentines visuomenes, matydavo 3-mečius žaidžiančius mačetėmis centimetro atstumu nuo savo tėvų pirštų, ar mamas, malančias grūdus ir jų mažylių pirščiukus šalia maltuvių. Aš taip negalėčiau. Bet jie neturėjo šios baimės. Todėl ir yra taip svarbu, kad vaikai išeitų į pasaulį.

Nebus šiame pasaulyje taikos, kol nebus ramybės vaikystėje. Linkiu Jums daug pasitikėjimo ir entuziazmo!


Lietuviškai šis straipsnis pirmą kartą pasirodė Pagarbios Tėvystės puslapyje.

Tags:
0 Comments

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2024 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?