Žindymas Mongolijoje

Prieš dvi savaites buvo minima Pasaulio Žindymo Savaitė! Aš ir mano 11 mėnesių Leila tą minim kiekvieną savaitę, bet negi reikia priežasčių ką nors švęsti! Su mielu leidimu iš vieno iš mano mėgstamų blog’ų Peaceful Parenting DrMomma.org, dalinuosi man labai įsiminusia istorija apie žindymą (originalą anglų kalboje gali rasti čia). Ar sutiksi su šios istorijos idėjomis ar ne, visgi reikia pripažinti, kad ji nusipelniusi pašėlusios titulo!


Autorė Ruth Kamnitzer

Mogolijoje yra dažnai cituojamas pasakymas, kad geriausi imtynininkai yra žindomi mažiausiai šešis metus – rimtas patvirtinimas šalyje, kur imtynės yra nacionalis sportas. Aš persikrausčiau į Mongoliją, kai mano pirmajam vaikui buvo keturi mėnesiai ir ten gyvenau iki kol jam sukako treji metai.

Auginti savo sūnų tais ankstyvaisiais metais tokioje vietoje, kur požiūris į žindymą taip dramatiškai skiriasi nuo Šiaurės Amerikoje vyraujančių normų man atvėrė akis visai kitokiai vizijai, apie kaip visa tai galėtų būti. Mongolai ne tik ilgai žindo, bet jie tai daro entuziastiškiau ir mažiau suvaržytai nei beveik bet kas kitkas, ką man yra tekę sutikti. Mongolijoje, motinos pienas yra ne tik kūdikiams ir ne tik mitybai, ir tikrai ne kažkas, apie ką turėtumei būti diskretiškas. Tai yra iš ko buvo padarytas Čingischanas.

Kaip ir dauguma naujų mamų, aš nebuvau daug galvojusi apie žindymą prieš gimstant vaikui. Bet už kelių minučių po to, kai iššovė lauk mano sūnus Calum’as, jis įsisiurbė ir ateinančius keturis metus atrodė ryžtingai nusiteikęs nepaleisti. Man pasisekė, nes dauguma atvejų žindymas buvo lengvas – jokių suskilinėjusių spenelių, retai perpildytos krūtys. Tačiau mintyse viskas nebuvo taip paprasta. Kad ir kaip aš mylėjau savo mažylį ir puoselėjau tą ryšį, kurį žindymas mums suteikė, kartais visko tiesiog būdavo per daug. Aš buvau nepasiruošsi tai mano meilės jam didybei, ir tam jo intensyviam poreikiui manęs ir tik manęs – mano pienui. “Neleisk, kad jis tave paverstų į žmogišką žinduką,” kanadietė seselė mane perspėjo vos praėjus kelioms dienoms po Calum’o gimimo, jam valanda po valandos žindžiant. Bet aš perbėgdavau mintimis per visas įmanomas priežastis, dėl ko jis verkia – vidurių dujos? šlapias? per mažai stimuliacijos? per daug stimuliacijos? – ir dažniausiai vėl imdavau jį maitinti. Klausiau savęs, ar tai ką dariau, buvo teisinga.

Tada aš išsikrausčiau iš Kanados į Mongoliją, kur mano vyras atlikinėjo laukinės gamtos tyrimą. Ten kūdikiai yra nuolat laikomi susukti į storų antklodžių sluoksnius, surišti su virvele kaip siuntiniai, kai nenori, kad atsivertų pašte. Kai toks siuntinys sumurma, į jo burną įšaunamas spenelis. Kūdikiai nėra dažnai keičiami, ir niekada neatraugiojami. Netgi nėra rankų, į kurias būtų galima įsprausti barškutį. Tikrai jokio laiko būti ant pilvuko. Kūdikiai lieka susukti mažiausiai tris mėnesius ir kiekvieną kartą, kai jie išskleidžia garsą, jie yra žindomi.

Tai buvo įdomu. Būdami trijų mėnesių kanadiečiai kūdikiai jau turi socialinių įsipareigojimų, netgi plaukioja. Kai kurie mokosi “savarankiškai nusiraminti”. Mano prielaida buvo, kad yra daug priežasčių, dėl kurių kūdikis gali verkti, ir kad mano darbas buvo išsiaiškinti, kokia buvo ta priežastis ir suteikti reikiamą sprendimą. Bet Mongolijoje, net jei ir kūdikiai gali verkti dėl daug priežasčių, sprendimas yra tik vienas – motinos pienas. Aš įsitaisiau ant savo užpakalio ir pasekiau jų pavyzdžiu.

Kanadoje žindymas vis dar yra apsuptas tam tikra mistika. Bet iš tikrųjų, tai mes tiesiog nesame prie jo pripratę. Žindymas vyksta namuose, kūdikių grupėse, ir karts nuo karto kavinėse – jį retai gali pamatyti viešumoje, ir mes tikrai neturime sąmoningų prisiminimų apie tai, kaip mus žindė. Šis privatus užsiėmimas tarp mamos ir vaiko yra sutinkamas su nuščiuvimu ir mandagiai nusukamomis akimis, ir į jį yra žiūrima taip kaip į viešą intymumo demonstravimą tarp porų: ne tabu, bet šiek tiek trikdantį ir mandagiai ignoruojamą. Ir kada tas tylus, angeliškas naujagimis užauga į aktyvų bamblį, norintį duoti pasauliui žinoti tiksliai kuo jis užsiėmęs, nagi, tos akys nusukamos truputį greičiau ir ryžtingiau, kartais po surauktais antakiais.

Mongolijoje, žindymas viešai vietoj to, kad mane nutrėmęs į skyrių “Tik Motinos”, tvirtai iškėlė į centrinę sceną. Jų visuotinė žindymo praktika bet kur, bet kada, ir maži atstumai, kuriais dauguma mongolų gyvena, reiškė, kad kiekvienas yra gana gerai susipažinęs su dirbančios krūties vaizdu. Jie buvo labai laimingi, matydami, kad aš viską dariau jų (savaime suprantama, teisingu) būdu.

Kai aš žindydavau parke, močiutės mane džiugindavo savo pasakojimais apie tuzinus vaikų, kurios jos buvo išmaitinusios. Kai aš žindydavau užpakalinėje taksi sėdynėje, vairuotojai rodydavo iškeltus nykščius galinio vaizdo veidrodėlyje ir užtikrindavo mane, kad Calum’as užaugs į puikų imtynininką. Kai aš eidavau per turgų, laikydama žindžiantį sūnų savo rankose, pardavėjai padarydavo tarpą tarp prekystalių ir skatino jį gerti. Vietoj to, kad nusisukę, žmonės pasilenkdavo artyn ir pabučiuodavo Calum’ą į skruostą.

Jei jis, atsakydamas į dėmesį, atsikabindavo ir palikdavo mano srūvančią krūtį visiškai matomą, niekas net nesudvejodavo. Niekas nespoksojo, niekas nenusisukdavo – tiesiog nusijuokdavo ir nusivalydavo pieną sau nuo nosies.

Nuo tada, kai Calum’as buvo keturių mėnesių iki kai jam sukako treji metai, kur tik aš bebūčiau ėjusi, aš girdėdavau vis tą patį ir tą patį: “Žindymas yra geriausias dalykas tavo kūdikiui, geriausias dalykas tau.” Šio nuolatinio patvirtinimo dėka jaučiausi taip, lyg būčiau dariusi kažką, kas buvo svarbu visiems – būtent tokių viešų ovacijų ir reikia kiekvienai naujai motinai.

Iki Calum’o antrųjų metų, aš pilnai buvau suvokusi koks naudingas gali būti žindymas. Nėra nieko, kas taip greitai užmigdo vaiką, kas taip gerai palengvina ilgos kelionės nuobodulį, ar taip greitai nuramina beprasidedančią audrą kaip truputis šilto mamytės pieno. Tai yra motinos tinginės pati naudingiausia motinystės pagalba, ir aš jau buvau ėmusi galvoti, kad ją naudojau iki maksimalaus efekto. Bet mongolai buvo dar vienu žingsniu priekyje.

Mongoliškomis žiemomis daug popiečių praleisdavau savo draugės Tsetsgee jurtoje, pabėgdama nuo aštraus šalčio lauke. Buvo tikras nušvitimas palyginti mūsų skirtingą motinystės metodiką. Kai tarp mūsų dvimečių kildavo grumtynės, mano pirmoji reakcija būdavo pastangos atkurti taiką bandant nukreipti Calum’o dėmesį kitu žaislu ir aiškinant dalinimosi principą. Bet tai ilgai užtrukdavo ir mano sėkmės rodiklis buvo apie 50 procentų. Kitais kartais, kai Calum’as nenorėdavo nusileisti ir jo frustracija pakildavo iki virimo taško, aš jį paimdavau į rankas pamaitinti.

Tsetsgee turėjo kitokį požiūrį. Vos prasidėjus pirmam nesutarimo murmesiui, ji pasikeldavo savo palaidinę ir imdavo entuziastiškai siūbuoti savo krūtimis šaukdama “Ateik čia, mažyli, žiūrėk, ką mama tau turi!” Jos sūnus pakeldavo žvilgsnį nuo žaislų į savo motinos krūtų taikinį ir visada nukrypuodavo jo link.

Sėkmės rodiklis? 100 procentų.

Kad nebūčiau nurungiama, prisiėmiau tą pačią strategiją. Taigi štai mes ir būdavom, dvi motinos mojuojančios savo krūtimis kaip konkuruojančios striptizo šokėjos, besistengiančios privilioti klientą. Jei seneliai būdavo aplink, jie taip pat prisijungdavo. Vargšeliai vaikai nežinodavo kur žiūrėti – į padrąsinančiai pilnas savo motinos krūtis, senelės nuvytusius blynus besididžiuojančius ilga patirtimi, ar keistus mėsos piliakalnius, kuriuos senelis suspausdavo iš pavydo krūtims. Kaip aš bebandyčiau, man nepavyksta įsivaizduoti panašios scenos La Leche Lygos susitikime.

Mano priešgimdyminėse klasėse mažame miestelyje Kanadoje, kur Calum’as gimė, žindymas buvo pristatytas videofilmu, kuriame ypač sportiškai atrodanti švedė motina žindė savo pyplį lauke slidinėdama. Per grupę nubėgo šiurpas: “Žinoma, tai puiku kūdikiams, bet kada jau jie vaikšto ir kalba… ?” Toks buvo bendras nuosprendis. Aš savajį pasilikau sau.

Mano metas nustebti atėjo, kai viena iš mano naujų mongolių draugių man pasakė, kad ji buvo žindoma iki devynių metų. Aš išsižiojau iš nuostabos ir iš pradžių tai atmečiau kaip juokus. Turint omenyje, kad mano sūnus atprato nuo krūties truputį po to kai jam suėjo ketveri metai, mane dabar truputį trikdo mano pačios nepalenkiamas netikėjimas. Nors ir devyni metai yra gana ilgai būti žindomu net ir pagal mongolų standartus, tai nėra kažkas tokio nenormalaus.

Netgi jei ne visada buvo paprasta pilnai padiskutuoti su mongolais tokiomis temomis kaip savarankiškas nujunkimas dėl kalbos barjero, atrodė, kad ilgalaikis žindymas yra normalu. Aš niekada nesutikau nė vienos, kuri maitino tandemu [daugiau negu vieną kūdikį tuo pačiu metu], kas mane nustebino, bet taip yra todėl, kad intervalai tarp gimdymų yra gana ilgi ir dauguma kūdikių patys nustoja žįsti tarp dvejų ir ketverių metų.

2005-aisiais metais, pasak UNICEF, 82 procentai vaikų Mongolijoje tęsė žindymą būdami 12 – 15 mėnesių ir 65 procentai vis dar tai tebedarė būdami 20 – 23 mėnesių. Jauniausieji vaikai, regis, tiesiog nenustoja, taigi iš čia ir žindymas devynerių metų ir — jei liaudies išmintis yra teisi — Mongolijos išgarsėjimas imtynėmis.

Kadangi trimetis Calum’as vis dar žindė su naujagimio entuziasmu ir aš ėmiau domėtis kaip ilgainiui įvyks nujunkimas, man buvo smalsu, kas paskatindavo mongolų vaikus savarankiškai nujukti. Kai kurios motinos sakė, kad tiesiog vaikas prarasdavo susidomėjimą. Kitos sakė, kad tam turėjo įtakos bendraamžių spaudimas. (Esu girdėjusi mongolų paauglius erzinant vienas kitą su “Tu nori savo mamytės krūtų!” taip, kaip kanadiečiai vaikai sako “Verksnys!”) Vis dažniau ir dažniau darbo įsipareigojimai priverčia nujunkimui įvykti anksčiau negu kitaip būtų įvykęs; vaikai dažnai praleidžia vasaras kaimavietėse, kai tuo tarpu mama pasilieka mieste dirbti, ir per šiuos ištęstinius išsiskyrimus jos pienas dingsta. Mano draugė Buana, 20-ies, paaiškino savo aukso medalio vertą žindymo karjerą: “Aš užaugau jurtoje kaimo gilumoje. Mano mama visada mane skatindavo gerti [pieną], nes tai buvo sveika. Aš maniau, kad kiekvienas devynmetis tą darė. Kai pradėjau eiti į mokyklą, nustojau.” Ji pažvelgė į mane su išdykusiu žybtelėjimu akyse. “Bet man vis dar kartais patinka jį gerti.”

Man atrodė, kad nujunkymas nuo krūties yra ganėtinai apibrėžtas įvykis. Visada tikėjausi, kad ateis laikas, kai maitinimas taps retesnis, ir vis mažės iki kol visai nustos. Mano pienas pasibaigs, ir tai bus pabaiga. Baras uždarytas.

Mongolijoje tai būna ne taip. Kalbėdama apie žindymą su savo drauge Naraa, aš jos paklausiau kada jos duktė, kuriai buvo šeši metai, nustojo žįsti. “Būdama keturių metų,” ji atsakė. “Buvo liūdna, kad ji daugiau nebenorėjo žįsti.” Tada man Naraa papasakojo, kad vos praėjusią savaitę, kai jos duktė grįžo po užsitęsusio apsistojimo kaime pas senelius ir užsinorėjo žįsti, Naraa sutiko. “Spėju, kad ji manęs per daug pasiilgo,” ji pasakė, “ir tai buvo puiku. Žinoma, aš nebeturiu pieno, bet jai tas buvo nesvarbu.”

Bet jei nujunkimas reiškia niekada daugiau nebegerti krūties pieno, tai mongolai niekada iš tikrųjų taip ir nenujunka – ir štai kas mane labiausiai nustebino apie žindymą Mongolijoje. Jei moters krūtys yra pritvinkusios ir kūdikio nėra šalia, ji paprasčiausiai paklaus bet kurio šeimos nario, bet kokio amžiaus ar lyties, ar jie nenorėtų atsigerti. Dažnai moterys išspaudžia pieno dubenėlį pavaišinti savo vyrui, ar palieka šiek tiek šaldytuve bet kam, kas panorės.

Net jei ir mes visos esam paragavusios savo pačios pieno, ar davusios savo partneriams pabandyti, galbūt šiek tiek įsipylusios į kavą bėdai ištikus – argi ne? – aš nemanau, kad dauguma mūsų jį iš tikrųjų dažnai esam gėrusios. Bet kiekvienas mongolas, kurio tik paklausdavau, man atsakydavo, kad jam ar jai patiko krūties pienas. Motinos pieno vertė yra taip švenčiama, taip stipriai įsitvirtinusi jų kultūroje, kad jis nėra laikomas kažkuo, kas yra tik kūdikiams. Motinos pienas yra dažnai naudojamas mediciniškai, duodamas seneliams kaip vaistai nuo visų ligų, ir naudojamas gydyti akių infekcijoms, taip pat (anot pranešimų) išbalinti akies baltymą ir pagilinti akies rainelės rudumą.

Bet labiau už viską, aš manau, kad mongolai geria motinos pieną dėl to, kad jiems patinka jo skonis. Mano vakarietė draugė, kuri nusitraukdavo pieną darbo metu ir palikdavo jį butelyje kompanijos šaldytuve, vieną dieną rado jį pusiau tuščią. Ji juokėsi. “Tik Mongolijoje aš ir įtarinėčiau savo bendradarbius mano pieno gėrimu!”

Gyvenimas kitoje kultūroje visada priverčia iš naujo įvertinti savają. Aš iš tikrųjų nežinau, koks būtų buvęs mano sūnaus žindymas jo ankstyvaisiais metais Kanadoje. Ta pozityvių reakcijų į žindymą lavina, kurios sulaukiau Mongolijoje, ir mongolų visiškas viešo žindymo priėmimas, tiesiog mane sužavėjo ir davė man laisvę auginti savo vaiką taip, kaip man atrodė natūralu. Tačiau ir be visų mažų mūsų žindymo normų skirtumų, detalių kaip ilgai ir kaip dažnai, aš galų gale jaučiau, kad buvo didesnė atskirtis mūsų motinystės stiliuose.

Šiaurės Amerikoje mes taip vertiname nepriklausomybę, kad ji pasireiškia viskame, ką mes darome. Visos kalbos yra apie tai, ką dabar tavo kūdikis valgo ir iki kiek kartų sumažėjo žindimas. Jeigu tu ir nesi ta, kuri klausia šiuos klausimus, jų poveikio sunku išvengti. Ir dabar yra parduodama tiek daug visko, sukurto padėti vaikui linksmintis pačiam, kad jam tavęs reikėtų vis mažiau, taip kad mintis yra labai aiški. Bet Mongolijoje žindymas nėra lyginamas su priklausomybe, ir nujunkimas nėra finišo linija. Jie žino, kad jų vaikai užaugs – iš tikrųjų, vidutiniškai paėmus mongolų penkiametis yra daug labiau nepriklausomas negu bendraamžis vakarietis, nepriklausomai nuo žindymo. Nėra jokio skubėjimo nujunkyti.

Galbūt pats vertingiausias dalykas apie mano sūnaus auginimą Mongolijoje buvo tai, kad aš suvokiau jog yra milijonas būdų bet kam, ir kad aš galiu pasirinkti bet kurį iš jų. Per mano sūnaus žindymo karjerą aš kovojau su daugeliu skirtingų problemų, ir prisiėmiau, ir išmečiau daugybę idėjų ir praktikų, ieškodama kaip nusikaldinti savo stilių. Džiaugiuosi, kad aš maitinau Calum’ą krūtimi tiek daug ir taip ilgai – tai tapo ketveriais metais. Aš manau, kad žindymas buvo geriausias dalykas mano sūnui ir kad tai turės ilgalaikį poveikį jo asmenybei ir mūsų santykiams.

Ir kai jis laimės tą Olimpinį aukso medalį imtynėse, aš tikiuosi, man padėkos.

Pastaba:

Ruth Kamnitzer gyveno tradicinėje veltinio palapinėje Mongolijos kaimavietėje tris metus kol jos vyras, Steve’as, atlikinėjo laukinės gamtos tyrimą apie Centrinės Azijos Pallas kates. Ji baigusi biologinės įvairovės išsaugojimo magistrantūros studijas ir gyvena Bristolyje, JK su Steve’u ir Calum’u.

Tags:
2 komentarai
  1. Elena 1 m. ago

    As vis griztu perskaityti si straipsni originalo kalba ar lietuviskai – atokvepis nuo musu visuomenes negatyvumo . Aciu uz vertima:)

    • Author
      Asta 1 m. ago

      Labai ačiū už tokį mielą komentarą. Puikiai žinau apie ką kalbate. Aš irgi vis grįžtu iš naujo perskaityti 🙂

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2019 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?