Vienas iš nuostabiausių blog’ų, kuriuos atradau šiemet, yra De Mi Casa al Mundo, rašomas ispanės mamos, mokytojos ir psichologės, vardu Aguamarina. Blog’as siūlo alternatyvų – nuoseklesnį ir pagarbesnį – požiūrį į motinystę, vaikų auginimą ir ugdymą, ir 2015-aisiais jis laimėjo geriausio asmeninio blog’o titulą Ispanijoje. Su Aguamarinos leidimu, verčiu vieną iš mane giliai palietusių jos straipsnių – tikiuosi jis Jums patiks taip labai, kaip ir man! (Originalią ispanišką versiją galima rasti čia.)
Viskas, ko nežinote apie vaikų piešinius
Kai vaikas nupiešia piešinį, štai kas gali labai lengvai nutikti:
– Koks gražus piešinys! Ką pieši?
Vaikas suvokęs, kad jo žaidimas su teptuko potėpiais ir spalvomis yra sutrukdytas, pažiūri į suaugusį (galbūt savo motiną, savo tėvą, savo mokytoją, …) ir gali nežinoti, ką atsakyti.
– Ar tai saulė? Kokia graži saulė! O ar čia namas? – primygtinai tęsia suaugusysis, rodydamas, nagi kodėl taip ir nepasakius, priverstinį susidomėjimą.
Vaikas linkteli, norėdamas suaugusį padaryti laimingu, nes jis, būdamas trejų, jau išmoko, kad suaugusių pripažinimas palengvina gyvenimą.
– Bet namai turi langus, nemanai, kad trūksta lango? Žiūrėk, tik pažvelk į šį namą iš pasakos, matai? Jis turi du langus, kurie yra kvadratai, žinai, kaip juos nupiešti? (…)
Spontaniškų išraiškų praradimas
Ir štai taip, su nuolatiniu suaugusio įsiterpimu į jo piešimo žaidimą, ateina diena, kai vaikas greitai bėga parodyti suaugusiam savo piešinį, nes jis tikisi sulaukti dėmesio ir pripažinimo, nori patenkinti suaugusiojo lūkesčius.
Ir kai tai įvyksta, galima sakyti, kad sugriovėme jų spontaniškas išraiškas, nors tai galbūt ir nuskambės kaip perdėjimas, tačiau nėra: mes sugriovėme jų spontanišką žaidimą su teptuko potėpiais.
Ši ką tik mano nupasakota situacija tėra kasdieninė situacija, kurią bet kuris vaikas gali patirti namuose su savo tėvais, mokykloje, popamokinės veiklos klasėje, žaislų bibliotekoje…
Ir aš saves klausiu, ką mes darome? Palikime vaikus piešti ir dažyti ramybėje!
Vaikas nepiešia ieškodamas kieno nors kito malonumo. Vaikas nekuria, negamina kūrinių artistiškąja šio žodžio prasme, nepiešia tam, kad kažką perteiktų ar kažką mums parodytų, bet paklusdamas neišsemiamai vidinei būtinybei, apibrėžtai jo genetinės programos.
Kartoju, vaikas nepiešia bendraudamas ar kad kažką mums parodytų, bet piešia tam, kad sukurtų pasaulį, kuris yra tik jo, jo vienintelio, laisvas.
Ir bet koks išorinis suaugusiojo įsibrovimas šį vaiko pasaulį sunaikina.
Ir aš Jums paaiškinsiu kodėl…
Arno Stern darbas apie vaikų piešinius
Prieš keletą mėnesių man į rankas pakliuv0 ši Arno Stern knyga, taip, jis André Stern (kuris neseniai davė išskirtinį interviu šiam blog’ui) tėvas, ir aš turiu pasakyti, kad knyga mane apstulbino, nustebino ir sužavėjo.
Nuo tada nenustoju tyrinėjusi jo darbo, klausiusi filmuotų jo paskaitų iš viso pasaulio, ir galiu pasakyti, kad žmogus, kuris praleido 70 metų atsidavęs vaikų piešinių studijoms, kuris yra matęs tūkstančius ir tūkstančius vaikų piešiant (iš įvairių kultūrų ir rasių), gali leisti sau suformuluoti teoriją turinčią, mano manymu, patikimą ir pagrįstą pagrindą, ir kuri taip pat yra studijuojama ir moksliškai įrodoma.
Aš jam pajaučiau kažką panašaus kaip man buvo su Laura Gutman, kuri praleido daugiau nei 40 metų analizuodama tūkstančių žmonių gyvenimo istorijas, ir savo stebėjimų ir išsamių duomenų rinkimo pagrindu sukūrė savo terapeutinę metodologiją.
Ir taigi, kai vėl ir vėl iš naujo pastebi tą patį, su skirtingais žmonėmis skirtingose vietose ir skirtingu metu, tuomet gali suformuluoti teoriją, ne taip, kaip kiti žinomi autoriai, kurie sukūrė labai abejotinas teorijas, tokias kaip Froidas ir jo psichoanalizė, netgi jei per visą savo gyvenimą tematė vos keturiasdešimt klientų.
Taigi Arno Stern, išstudijavęs ir išanalizavęs tūkstančius vaikų piešinių, priėjo prie išvados: vaikas piešia vedamas vidinės būtinybės, kuri yra valdoma universalaus kodo, kurį Arno pavadino Formuluote.
Ir Formuluotė ne atgamina, ne kopijuoja realybę, bet seka kodą, kuris yra vienodas visiems žmonėms.
Taigi visi vaikai visuomet pradeda piešti tas pačias pirmines figuras, kurios prasideda ne vingiuotomis linijomis, bet verpetais ir taškais.
Bet mes ugdome vaikus su požiūriu apie pagaminimą gražaus, dėmesio verto darbelio, ir tai sunaikina Formuluotę. Tai tarsi mes kasinėtumėme archeologinėje vietoje, nežinodami apie vertingus ten paslėptus lobius.
Formuluotės teorijos supratimas
Jeigu esate susidomėjęs vaikų piešiniais, aš labai patariu perskaityt Arno knygą, kuri yra sklandi ir iliustruota daugeliu piešinių ir nuotraukų, bet užbėgsiu į priekį ir padarysiu santrauką apie tai, kas yra Formuluotė.
Formuluotė maitinasi mūsų organine atmintimi.
Organinė atmintis yra ši ignoruojama mūsų praeities dalis, kur mes saugome mūsų ankstyvosios vaikystės prisiminimus, įskaitant patirtis, pojūčius, jausmus iš mūsų priešgimdyminio gyvenimo (savo motinos įsčiose), kurie neišnyksta, bet susigeria ir yra saugomi šioje atskiroje saugykloje.
Taigi, vaiko potėpis teptuku yra naturali šių prisiminimų išraiška, tai yra būdas juos išreikšti (beveik vienintelis būdas), ir ji vystosi be išorinio indėlio, ji yra autonomiška ir universali sistema.
Pirminės figūros ir objektai-įvaizdžiai
Potėpiai, kuriuos vaikas nubrėžia ant lapo yra jo praeityje, už atminties, ir seka genetinį kodą, bendrą visiems žmonėms, ir tai yra būdas jiems išreikšti.
Taigi mažas vaikas pradeda piešti verpetus ir taškus, kuriuos jis kartoja ir kartoja labai maloniu žaidimu, paskui seka apvali figūra, tada vieną dieną, kai jau vaikas būna pripiešęs daug apvalių formų, pasirodo spindulinė figūra (kurią mes iš karto pavadiname „saule”).
Iš čia pasirodo ją papildantis kryžius, tai yra kada pradeda piešti horizontalią liniją ir kitą, ją perkertančią, vertikalią.
Truputį po truputį ima rodytis kitos pirminės figūros: iš verpeto – lašelis, iš lašelio – trikampis, kuris yra kvadrato giminaitis, … ir taip toliau.
Vaikas ilgai žaidžia su pirminėmis figūromis, išbando jas su visais ištekliais, kuria jas, atranda jas ir tuo pačiu metu atranda ir tiria pasaulį.
Kiekvienas atradimas veda į naujus atradimus, ir taip jis ar ji kuria savo pasaulį.
O kai atsiranda kai kurios pirminės figūros, tokios kaip trikampis, pasirodo objektai-įvaizdžiai, nes trikampis patenka į namą, į veikėją, į medį, į valtį…
Tačiau šie sprendimai įtraukti trikampį į objektą nėra racionalūs, jie kyla is tos organinės būtinybės, jei tiktai mes leidžiam Formuluotei išreikšti pačiai save, taip ir būna.
Pirmas dalykas, ką padariau, perskaičiusi Arno Stern knygą, tai patikrinau išsaugotus Sunflower (autorės dukters vardas) piešinius ir mane šokiravo, visos pirminės figūros, kurias jis apibūdina knygoje, kartojimo fenomenas, visa tai galėjau rasti!
Spindulinė figūra, vertikalios ir horizontalios linijos, apvali figūra, taškai…
Oi, taškai, jos pirmieji kūriniai buvo maži taškeliai!
Kai jai vos sukako du metai ir pirmą kartą pasiūliau jai teptuką, ji piešė tiktai mažus spalvotus taškelius, ir mane tai taip pralinksmino, kad aš nupirkau didelę drobę ir kiekvieną dieną jai duodavau skirtingą spalvą, tokiu būdu ji išmoko spalvų pavadinimus ir sukūrė įspūdingą paveikslą, kurį ilgą laiką turėjau savo kabinete, o dabar turiu pasikabinus savo fėjų dirbtuvėse.
Bet ne už ilgo, ji ėmė žaisti kitaip, piešdama apvalias figūras ir verpetus… Manau, kad tai yra nuostabiai įdomu.
Kaip turėtų prieiti suaugusieji prie vaiko piešimo?
Taigi, visą tai sužinojus, kaip turėtų suaugusieji elgtis vaikui piešiant? Štai keletas Stern’o rekomendacijų, kurias mes visi, suaugusieji, turėtumėm žinoti:
Gerbkite:
Niekaip vaikui neimponuokite, pritarkite vaiko poreikiams.
Atsikratykite nuomonių, kurias mes reiškiame apie piešinius:
Juk mes to paprastai nedarome, kai jie žaidžia ką nors simboliškai, kodėl tad tą darome su piešiniais?
Ar galbūt Jus pasakytumėte vaikui, kuris apsimeta lakūnu stovėdamas priešais vėdintuvą, kažką tokio…?:
„Čia yra vėdintuvas ir jo paskirtis yra judinti orą ir jį atvėsinti. Tu nesi lakūnas! Tam, kad taptum lakūnu reikia žinoti daug dalykų, kurių tu dar nesupranti.”
Tuomet neteiskime ir neinterpretuokime jų piešinių.
Neprašykite jų paaiškinti, ką jie nupiešė:
Tipiški klausimai: Ką nupiešei? Kas čia? Ką tu norėjai pavaizduoti? Ar čia medis? Gėlė?
Dažnai mes tai darome su gera intencija parodyti savo susidomėjimą tuo, ką jie daro. Tačiau Arno tai laiko veidmainišku pasiteisinimu, nes iš tikrųjų norime parodyti vaikui savo pranašumą.
Bet kuriuo atveju, tai padeda įsišaknyti vaike idėjai, kad piešimo tikslas yra kažką išreikšti ir jis išmoksta piešti taip, kaip nori suaugusysis.
Vietoj „nupiešk man ką nors gražaus” sakykime „žaiskime piešimą”:
Dėl to, kad kitaip vietoj to, jog žaidęs su potėpiu ir spalva, vaikas patenkina suaugusiojo lūkesčius. Vaikas taip pat viduje įsisavina, kad piešimas yra kitiems, ir kad jis gali būti atliktas gerai arba blogai.
Likime bendrakeleiviais:
Būkime liudininkais Formuluotei, kuri kaip pupa išdygsta, jei randa optimalias sąlygas. Padėkime į šalį viską, kas trukdo piešimo ir tapymo žaidimui, skatinkime natūralų ir laisvą potėpį.
Tapymo žaidimas turėtų būti laisvas, nevaržomas, be jokių temų ar komentarų ir geromis sąlygomis, tai yra, su geros kokybės spalvomis ir medžiagomis, ramioje vietoje, be judesio, triukšmo, o jei negalime įsigyti geros kokybės medžiagų, galime pradėti su paprastais juodais tušinukais ir baltais popieriaus lapais.
Arno Stern mintis yra labai aiški: sutrukdymas vaiko Formuluotei, paliks žymę jo gyvenimui. Galimybė ją išreikšti sudaro sąlygas jos energijų vystymuisi ir transformacijai į išsvertą žmogų.
Suaugusysis turi galią sunaikinti vaiko spontanišką žaidimą. Ir piktnaudžiauja ja, savanoriškai arba nesąmoningai, remdamasis idėja, kad tai daro vaiko naudai. Tačiau vietoj to sukelia žalą, dažniausiai, nepataisomą. Vaikai privalo turėti teisę išgyventi Formuluotę piešimo žaidime. – Arno Stern
Tags: Arno Stern sąmoninga tėvystė ir motinystė vaikystė
